Atskiri pasauliai TĘSIAMA

10 Skyrius

-Tik nereikia. Jis tobulas,  Niujorke daug tokių pamatysi, ne kaip čia. - nusiminusi nenustojo pilsčiusi kavą į skirtingus puodelius.
-Pati žinai, kokia Viktorija... - nutęsiau.
-Išskirtinio grožio mergina, todėl Trojus pasitaikė tikrai ne šiaip sau. - šyptelėjo draugė.-Bėk, ten daug dėžių, reikės rankų, nepergyvenk dėl manęs, ateis nauja darbuotoja vietoj tavęs, susiskambinsim, lauksiu naujienų. Viskas bus gerai... Gal ne pradžioje, bet bus, pamatysi. - bandė nuraminti mano jaudulį, kurį sugebėdavo pamatyti tik Ročelė.

Tuoj atėjo dar daugiau žmonių, kai prasibrovusi pro minią atsidūriau visiškoje sumaištyje. Virtuvėje buvo išdėliota daugybė dėžių, o išmušta prakaito Laura, nespėjo bėgioti nuo vienos krosnies, prie kitos.
-Sveika. -miltinomis rankomis priėjusi arčiau, bandė neištepusi apkabinti.
-Sveika... Sunku jums čia dviese.
-Nieko, susitvarkysim.-tik tarus puolė prie vienos iš krosnių traukti pyragaičių.

-Kaip tu? - tuoj už nugaros pajaučiau Mykolo balsą.
-Gerai, o jums matau trūksta rankų. - nusiminiau.
-Na nėra gerai, bet didesnis pelnas. Daugiau padirbs, atlyginimai bus didesni, tegul dirba, nereikia nei Ročelės, nei Lauros gailėti. - su šypsena kalbėjo senukas.
Šyptelėjau jam,kai apsižvalgiusi nesugebėjau rasti Trojaus.
-Kur Trojus? - pasidomėjau.
-Sandėliuke, skaičiuoja dėžės. - eidamas link koridoriaus galo, ėmė vestis kartu.

Netrukus patekome į šaltą patalpą, kurioje radau daugybę produktų milžiniškuose šaldytuvuose su stiklinėmis durimis. Ant žemės gulėjo nereikalingos dėžės ir keletas baldų. Šalia stovėjo Trojus ir intensyviai spaudydamas telefono ekraną, staigiai pakėlė žvilgsnį  į mane.
-Baigiau, lygiai taip, kaip tarėtės su Viktorija.-priėjęs arčiau, šyptelėjo Trojus .
Senukas patenkintas sukryžiavo rankas ties krūtine, kai vaikinas iš kišenės išsitraukęs storą piniginę ir atidaręs popierinių banknotų skyrių, vos ne išvertė manęs iš kojų. Ten gulėjo nemenka krūvelė pinigų, tiek turbūt man užtektų keliems mėnesiams apmokėti mokesčius, išmokėti mamos kreditus ir dar liktų savoms išlaidoms.

Viskas vyko kitaip nei galėjau įsivaizduoti.
-Penki tūkstančiai du šimtai, ar ne? - staiga paklausė Trojus.
Senukas pats stebėdamasis linktelėjo.
Atrodė tuoj nukrisiu, kai Trojui ėmus skaičiuoti pinigus tarp pirštų, išėjau iš patalpos.
Bandžiau sugaudyti kvapą ir suvokti iš kur įmanoma gauti tokius pinigus, tokia mašina ir taip atrodyti...
-Padėsi? - išlindęs iš už durų, paklausė Trojus.
-Taip, žinoma. - staigiai linktelėjusi, pagriebiau dėžę iš jo rankų ir išėjusi iš kavinukės, laukiau ateinančio Trojaus prie jo mašinos.

Jis nešė keturias dėžes, kai sustojęs padėjo jas ant mašinos stogo ir kažkam paskambinus kalbėjo telefonu ir nenuleido akių nuo manęs. Buvo įdomu, kodėl jis taip į mane spokso, gal išsitepiau, o gal kažkas dar baisiau?

-Atrodai gražiai. - tik patraukęs telefoną nuo ausies, maigydamas jį, sekundę žvilgtelėjo į mane ir  šyptelėjo.
-Argi tai taip akivaizdu?
Trojus susiraukęs numetė žvilgsnį į mane.
-Turėjau omenyje, kad jaučiuosi nekaip. - pratęsiau mintį.
-Nepradedam. Paprastumas žmogų puošia. - sukrizenęs iškėlė ranką.

Apsižvalgiau ir pastebėjusi už manęs parvažiuojančią nedidelę krovininę mašiną, pažvelgiau į Trojų.
-Jie pas mus. Padės išgabenti dėžes. - lyg atsakydamas į mano negirdimą klausimą, priėjo prie išlipančių tvirtų vyrų ir paspaudęs ranką vienam ir kitam, nusivedė į kavinukę. Likau stovėti lauke, kai laikas lyg išgaravęs privertė atsikvošėti. Jie jau baigė nešti, dėžes. Pasipurčiau ir nuėjau atsisveikinti su Ročele. Mergina liūdėjo, mačiau tai  iš jos akių, bet bandė apsimesti, kad viskas gerai ir susitiksime, bet nebe taip dažnai.

Susėdom į mašiną ir pajudėjome link miesto išvažiavimo. Jaučiausi blogai. Buvo sunku palikti gyvenimą, kurį kūriau daug metų ir pradėti viską kitur ir kitaip.
-Apie ką galvoji? - staiga paklausė Trojus.
Net pasimečiau.
-Norėčiau, kad viskas būtų taip pat paprasta, kaip dabar paėmei mane ir man niekuo nereikėjo rūpintis.
-Tokia ir buvo Viktorijos plano dalis. Nebus sunku taip, kaip bet kuriam naujam žmogui Niujorke, kai turi mus. - vairuodamas žiūrėjo į kelią, kai pasukusi galvą į vaikino pusę, pamačiau jo mažą šypseną, kurią jis bandė paslėpti.

Važiavome labai ilgai, kai tylėdama vis norėjau pasakyti kažką, bet nedrįsau nutraukti grojančios  muzikos fone. Sustojome degalinėje, pirmą kartą po dviejų valandų kelio.
-Na ką liko aštuonios valandos. - pavartęs akis išlipo lauk.

Nusipirkę kavos, keletą vandens buteliukų, milžiniškų sumuštinių ir keletą skanėstų, tęsėme kelionę.

Trojus tylėjo,kai kartas nuo karto gurkštelėjęs kavos, pagarsino fone grojusią dainą ir ėmė dainuoti :
-You, me, honestly, we don't need no therapy
Just live it up, just live it
Love me crazy, we'll be who we wanna be
Just live it up, just live it... - dainavo vos girdimai.

Klausiau jo balso ir valgydama sumuštinį, stengiausi neišsitepti, kai pastebėjusi staigiai pagreitėjantį mašinos greitį, ėmiau žvalgytis, kas vyksta? Šalia manęs, tokiu pat greičiu važiavo kita mašina. Nesuvokiau, kas vyksta, kai Trojui ir kitos mašinos vairuotojui susižvalgius, tuoj buvome aplenkti. Trojaus mašina ėmė lėkti milžiniškų greičiu, kai nardydamas tarp kitų mašinų, bandė pasivyti aną mašiną ir ją aplenkti.

-Ei... Aš dar noriu likti gyva! - sucypiau, kai staigiai paspaudęs stabdžio pedalą, vos neatsitrenkė į priekyje važiavusią mašiną.
-Visiškas kvailys...-suraukęs kaktą, piktas suurgzė anam vairuotojui ir važiuodamas už raudono džipo, pastebėjau, kaip nurimo ir pagaliau jo kūnas tapo nebe toks įsitempęs.

Truputį pražiojau lūpas ir panorus  paklausti, nedrįsau, bijojau pasirodyti kvaila ir visai nesuprasta.
-Kaip sekėsi gyventi Šarlotėje? Nenuobodu? Juk čia visai, kas kita nei Niujorkas, juk esi ten buvusi? - pats pirmas ėmė kalbėti.
-Niujorke?
-Mhm...
-Ne.-susigėdusi atsakiau. - Busiu atvira. -nusprendžiau būti atvira ir jį apie tai įspėti.
-Man patinka atvirumas. Tai tikrai  nesi buvusi Niujorke? - klausė stengdamasis nesistebėti.
-Aš nesu buvusi išvažiavusi iš Šarlotės ribų. Sunku suvokti, bet visus dvidešimt vienerius metus buvau toje pačioje vietoje.
-Neįmanoma.. Turbūt buvo dėl ko, nes bent aš neištverdavau vienoje vietoje net mėnesio. Turėdavau apsistoti pas senelius ar kur pas dėdžių ar tetų. - sukrizeno.
-Papasakok apie Niujorką. - nepanorus kalbėti apie savo senąjį ir visiškai pilką gyvenimą, užvedžiau kitą temą.

-Na tai lyg didelis sąmyšio rinkinys, kurio niekas nepirktų dėl kainos, bet dėl išvaizdos griebtų kiekvienas net nespėjęs pagalvoti ar tikrai to reikia. Niujorkas ta vieta, į kurią nori sugrįžti ir kiekvienas kartas, kai grįžti ten, yra nauja pažintis su miestu. Miestas niekada nemiega, visą parą girdima sirenos ar mašinų varikliai, džiūgauja žmonės ir pastovios statybos. Niujorke visą gyvenimą vyksta statybos... - garsiai atsiduso.-Jie griauna ir vėl stato, remontuoja kelius ir vis naujina aplinką, pastatus. Kamščiai, spūstys žmonių, visą tai atrodo įdomu ir nematyta, bet, kai tai matai kasdien, ima erzinti. Parduotuvėse eilės, visada visur vėluoji, o vien iki vienos ar kitos vietos sugebi nuvažiuoti per keturiasdešimt minučių ar dar daugiau... Sunku bus pradžioje, bet vėliau tu priprasi ir išvažiavus kitur tau reikės to. Tu trokši komplimentų, kuriuos tau sakys vos ne kas antras draugiškas praeivis, trokši triukšmo, vaizdų ir begalinių gatvių, kurių galo atrodo bus neįmanoma pasiekti. Tu priprasi ir tau bus tai lyg narkotikas ar svajonės išsipildymas, kurio tu taip troškai, nors apie tai niekada nebuvai pagalvojusi, tai troško tavo vidus. Ir centrinis parkas, tau jis patiks.-plačiai išsišiėpė.-Ten lyg kitas pasaulis, ten ramu ir beveik nieko nesigirdi...

_________________________________
Jei patiko vote ⭐
Nepamiršk, kad tavo nuomonė, man labai svarbi!