Kas nutinka, kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai? Jie sustoja sukęsi?
Visiška griūtis, katastrofa ar nuotykiai bei ramybė? Kas iš tiesų įvyksta?
Tai Lora , mergina, kuri gyveno Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje, kartu su mama. Mergina mėgo nu...
-Busi mano? - tarė jis. -Aš... Marko akyse degė viltis. -Nepažįstu tavęs. Mano atsakymas nuvylė jį. Jo akys tapo juodos ir bejausmės. Jis paleido mane ir nusukęs žvilgsnį, žvelgė kažkur į dangų. -Aš atsiprašau, bet aš iš tiesų nežinau kas tu. Kas rytą tu kitoks, tu grubus, griežtas... -Taip aš nesu Tobulas! - sušuko jis pamišusiu žvilgsniu persmelgdamas mano sielą. Sustingau ir nesugebėjau nuleisti akių nuo jo.
-Apsirenk. Parodysiu tau viską, ko taip trokšti. -Markai, aš turėjau omenyje visai ne tai. -Nori pažinti mane? Tai apsirenk ir parodysiu. Parodysiu savo gyvenimą. Tikrą ir nesuvaidintą. Stovėjau prieš jį ir nesugebėjau pajudėti. -Padėsiu!- šaltai taręs, grubiai pagriebė man už riešo ir nusitempė į spintą. Jis paskubomis ėmė rūbus iš spintos ir grūdo į tašę. Pagriebė batelius, keletą kedų, maudymosi kostiumėlį bei daugybę megztinių. Taip pat pagriebęs keletą rūbų mestelėjo ant stalo. -Apsirenk šilčiau ir ateik į apačią. Paliksiu Gemmai raštelį, jog išvažiuojame.
-Markai! Jis neklausė manęs -Markai! - dar sušukau. -Kas yra? -Aš nenoriu viso šito. Nenoriu tavęs tokio, man tikrai baisu. -Man irgi buvo baisu, norėjai, tai pamatysi. Paskubėk!
Nieko nelaukusi persirengiau į šiltus rūbus ir susirišusi plaukus į kuodą, ant storo džemperio apsimoviau didelę odinę striukę ir juodus kerzus. Pagriebiau telefoną, jo pakroveją ir piniginę. Susikišau viską į striukės kišenes ir patraukiau link apačios, kai prie išėjimo sutikau jau laukiantį Marką. Nieko nekalbėjom, kai sėdę į mašiną, pajudėjome iš vietos.
Važiavome mirtinoje tyloje, negrojo muzika ir nesigirdėjo nieko apart mašinos variklio. Važiavome apie gerą valandą, kai pasukę į apleistą ir skurdu rajoną, sustojome prie vieno iš namų. Jis buvo apdegęs ir pilnai apleistas. Nuo jo sklido bloga energija, o į vidų nei už ką nenorėjau užeiti.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Tai namas, kuris kažkada priklausė mano tėčiui. Gal prieš šešerius metus čia gyveno apie šimtas prostitučių. - pradėjo kalbėti Markas. - Jos buvo visaip išnaudojamos, kankinamos ir svaiginamos, tačiau mes to nežinojome. Kas tie mes? Aš, mama ir Henkas.
Lauke buvo tamsu, todėl išgirdus krebždesį už savęs, prisiglaudžiau prie Marko. Markas apkabino mane, tačiau jis buvo pilnai ramus. Netrukus iš už krūmų išlindus katei, nusiraminau. Likau prisiglaudus prie jo, o jis toliau tęsė pasakojimą.
-Sesuo visada buvo tėčio numylėtinė, todėl ji vienintelė visą tai žinojo. Tuo metu jai buvo vos šešiolika ir ji buvo pilnai priklausoma nuo tėvų. Henkui buvo dvidešimt dveji, o man dvidešimt treji. Sesuo daugiausia laiko praleisdavo su tėvu ir visiems tai viskas atrodė normalu. Visgi tėčio numylėtinė, tačiau ji buvo viena jų. Tėtis pilnai tą suprato ir leido savo dukrą išnaudoti taip, kaip visas kitas merginas, nes gaudavo papildomai pinigų už tai jog ji ypatinga, jo dukra ne šiaip kokia prostitutė. Dauguma jų taip pat buvo nepilnametės. Jos buvo tik gražios ir naivios. To užteko visiems, kas norėdavo lengvo sekso, kažkas atvykdavo tiesiog išlieti pyktį, daug merginų buvo nužudytos ar kitaip sutraumuotos. - ištarus Markui, jis iškvėpė susikaupusį orą ir pažvelgė į juodą dangų. - Visą gyvenimą tėtis mušdavo mamą, -tęsė.- Kai ši bandydavo jam paprieštarauti ar užstoti vieną iš mūsų, kentėdavome visi. Nors gyvenime turėjau viską, namai buvo pilki ir šalti. Amžinos mamos ašaros, skausmas. - Markas sustojo pasakojęs ir įsikniaubdamas į mano plaukus šiek tiek patylėjo.
-Nutraukiau su juo ryšius, kai mama paniro į komą ir joje išbuvo keturis mėnesius. Jis ją taip sumušė, kad nei vienas netikėjo, kad ji išgyvens. Jis kalėjimo išvengė, o mama jam atleido. - supykčiu tarė jis. - Po dienos, kai mama paniro į komą, sekiau vyrą, kurio tėčiu net nepavadinčiau ir viskas tapo aišku. Supratau iš kur visi pinigai, iš kur viskas. Dieną, kai jo nebuvo, išvariau mergaites, moteris ir kitus darbuotojus iš šio viešnamio ir jį sudeginau. Sugrioviau viską ką jis turėjo. Jis iki šiol nežino, kas tai padarė, tačiau toliau gyvena nešvariuose darbeliuose. -Kodėl mama vis dar su juo? - klausiau. -Ji žino, kad jai išėjus, jis ją nužudys. Jis be jos niekas. Didžiausias pažeminimas būtų jam netekti Natali. Jis be jos netektų bene 80% savo turtų. Viskas begalo sudėtinga... Žinai kaip sakoma nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. -Taip..
-Kažkada mama susitiko su kitu vyru. Jis buvo jos buvęs klasiokas. Tėtis ją netyčia užtiko ir kitą dieną, mama jau ėjo į klasioko laidotuves. Villiam'as neturi baimės jausmo, neturi gailesčio, neturi skausmo jausmo. -Visi tie randai ant tavęs? - virpančiu balsų klausiau jo. -Šūviai ir pjautinės žaizdos. Kas kartą bandant ginti mamą, kažkuris iš mūsų su Henku turėdavo kentėti. Dažniausiai aš, nes Henkas didžiąją gyvenimo dalį leisdavo pas močiutę. Jam pasisekė bene labiausiai, nes nematė viso to pragaro. Nematė kraujo ir mamos kuri sumušta gulėdavo ant žemės ir vos sugebėdavo įkvėpti oro, šalia guledavau ir aš. Visą tai kenčiau visą savo gyvenimą... Išgelbėsiu ją iš jo. Pažadėjau sau, kad ramiai negyvensiu kol mama nebus laisvėje. -Bet Areto mama taip pat prostitutė? Mano klausimas jį nustebino. -Taip.. Man tiesiog buvo gaila ir viskas gavosi suknistai. Nepagalvojau, jog žmogų pakeisti yra begalo sunku, turbūt sunkiausia ką galima padaryti, kai jis pats nenori keistis.
Po Marko žodžiu tylejome apsikabinę tamsoje. Jaučiau jo skausmą ir didžiulę įtampą kūne.
-Kodel sesuo vis dar Villiam'o pusėje, ką ji nežino kaip jis elgėsi su mama?-po ilgos pauzės paklausiau. -Villiamas gi dabar nebemuša mamos, jis jos akyse niekada nebuvo toks blogas, jis jai yra praplovęs smegenis. Jis vis kalbėdavo jai, jei muša reiškia yra už ką. -Tai nenormalu. - sušnabždėjau. -Tik norėjau, jog tai žinotum. Pasaulis yra pilnas blogų žmonių, o žmonės ir padaro pasaulį tokį žiaurų ir juodą.
Išklausius Marką supratau jo būseną ir kas vyko jo galvoje... Baisu ir pagalvoti, kiek jam teko ištverti, kiek pamatyti. Jis toks stiprus, kad visgi yra kitoks nei jo tėvas. Jis stengiasi dėl Areto ir viską daro dėl vaiko. Jis toks, jo šeima buvo tokia, todėl pakeisti praeities neįmanoma, galima tik pakeisti ateitį.
-Lora, aš žinau ko noriu ir tai esi tu, tačiau po viso šito tu gali man pasakyti ne ir aš suprasiu. Niekada nebelysiu prie tavęs ir išnyksiu kaip sapnas, kurį kas kartą pamiršti.
