Atskiri pasauliai TĘSIAMA

61 Skyrius

-Manau į klubą rytoj? - tuoj ištarė Markas. - Šiandien nueikim į kubilą, seniai visi kartu buvom susitikę.

Visi sutiko su juo ir toliau šnekučiavosi. Merginos man labai patiko, jaučiausi lyg seniai jas pažinočiau, o ir Dveinas tapo daug kalbesnis. Staiga Markui kažkas paskambino ir šis nuėjo. Likau su merginomis. Fone grojo muzika, jau dėliojom burgerius. Visi darė sau ir dėjo, kas ko norėjo. Melissa pagarsino dainą ir pasikvietė šokti. Grojo Alesso- Words visos šokome ir dainavome. Kažkur netoliese pamačiau pareinantį Marką tik šį kartą jis buvo kažko susiraukęs ir sunerimęs. Atsisėdo prie stalo ir įsipylęs viskio išgėrė visą stiklinę. Sustojau šokusi ir nuėjau prie Marko
-Kas nutiko? - paklausiau atsitūpusi  šalia jo.
-Nieko. - grubiai atšovė.
-Gi matau, kad kažkas nutiko. - ramiai klausiau.

Marko POV

-Pasakiau NIEKO! - pakėliau balsą ant jos.
Lora staigiai sustingo. Jos akys tapo stiklinės, o lūpą ėmė virpėti. Ji atsistojo ir išėjo.
Jaučiau draugų žvilgsnius į save. Jie buvo pasimetę ir šokiruoti. Šiuo metu man nerūpėjo, turėjau ir taip pakankamai daug problemų. Gavau skambutį iš Gemmos, jog į namus veržėsi Areto mama ir norėjo pasiimti vaiką. Iškviečiau apsaugą, bet nei trupučio nepasijaučiau geriau. Skambinau Henkui, prašiau, jog atvažiuotų į namus ir prižiūrėtų Gemmą ir Aretą. Jis kaip tik buvo netoliese. Tuoj perskambino Gemma ir pasakė, jog Tina ne viena. Su ja dar kažkokie du vyrai kurie vaikšto aplink namus ir bando įsibrauti pro visas duris ir langus.

Pykau ant savęs, kad nesu su jais, negaliu padėti ir net nežinau, kaip jie prasmuko pro apsaugą, kurią palikau prie vartų.

Įsipyliau dar viskio ir viską išgėriau vienu kartu.
-Klausyk.-priėjes tarė Kevinas. Jis buvo susimąstęs ir kiek nustebęs. Bijojo kažką man pasakyti. - Taip nesidaro.
-Nesidaro kaip?
-Neapsimesk durnu.- susiraukė.
-O ką aš padariau? - susiraukiau.
-Nuliūdinai merginą. - beviltiškai pažvelgė į mane. - Eik ir pasikalbėk su ja. Nebūk durnas, aš tave pažįstu pakankamai ir žinau, kad jei nenueisi po to labai gailėsiesi. -jam tarus supratau, kad jis teisus. Akys lyg atsivėrė.

Pakilau nuo stalo ir įsmeigęs akis dar kartą pažvelgiau į Keviną ir išėjau ieškoti Loros. Nuėjau į mūsų miegamąjį, virtuvę, apėjau visus kambarius ir niekur jos neradau. Viduje ėmė kilti panieka. Nekenčiau savęs, nekenčiau savo suknisto gyvenimo. Aš toks beviltiškas, jog nesugebu išlaikyti sau brangių žmonių šalia ir valdyti emocijų.
Privalau pasikeisti.

Išėjau į lauką ir kažkur tolumoje prie ežero pamačiau žmogaus siluetą. Įsimoviau į kedus ir pasileidau bėgti nuo kalno į ežero pusę. Žmogaus siluetas vis artėjo, kai jau būdamas netoliese buvau tikras, kad tai Lora.
-Lora! - sušukau.
Ji nieko man neatsakė ir nusisukusi žiūrėjo į ežerą. Ji stovėjo lyg statula. Priejęs paliečiau jos petį, tačiau mergina lyg išsigąsdama manęs atsisuko. Jos akys buvo nuverktos ir plaukai kiek susivėlę. Jos akys buvo pilnos baimės ir liūdesio. Ką aš padariau... Koks aš gyvulys...

-Aš..-bandžiau kalbėti.
-Aš bijau tavęs. Bijau. - be jausmų, stiklinėmis akimis žvelgė į mane.
-Aš durnas. Aš šūdžius. Aš toks šlykštus padaras, o tu tokia tyra ir pasakiška būtybė, kurios aš nesugebu saugoti. Aš pasitaisysiu.
-Netikiu.-šaltai tarė ji.

Viską sugadinau, sugadinau vakarą, nuotaiką ir ryšį su ja. Sugadinau viską ką bandžiau kurti. Aš nepataisomas.

-Aš bijau tavęs. - tyliai pakartojusi tuos pačius žodžius, atsitraukė nuo manęs. - Pavargau būti skaudinama, pavargau kentėti, pavargau būti žeminama prie kitų. Pavargau būti silpna. - kalbėjo ji. Jos stiklinės akys žvelgė kažkur į tolį.

Jau buvo sutemę, danguje matėsi mėnulis, kuris ryškiai apšvietė jos veidą.
-Tai paskutinis kartas.
-Netikiu.-vėl tarė ji.
-Duok paskutinį šansą. Aš bandysiu pasikeisti. Man sunku būti kitokiu su tavimi, man sunku būti kitokiu nei buvau visą savo gyvenimą.
-Kai nori viskas įmanoma.

Ašara nukrito jos skruostų. Negalėjau to vaizdo pakelti, apkabinau ją, bet šį be veiksmų nuleidusi rankas toliau stovėjo kaip stovėjusi. Atsitraukiau, bet buvau pakankamai arti, jog mažumėle galėjau jausti šilumą, kuri sklido nuo jos kūno.

-Sugadinau viską. Sugadinau vakarą, gėda prieš draugus, bet labiausiai prieš tave. Man skambino Gemma, susinervinau. - kalbėjau žiūrėdamas tiesiai į ją, nors ši net nekrūptelėdama žiūrėjo į tolį.-Pasikarščiavau ir pasijutęs toks bejėgis visai nemąsčiau ką darau.
-Kažkas nutiko Aretui? - išsigando ji.
-Tikiuosi ne. Tina bandė įsibrauti namus, sakė ji su kažkokiais dviem vyrais.-man kalbant suskambo mobilusis.

Pažvelgiau į jį. Skambino Henkas. Nedelsdamas pakėliau ragelį. Lora stebėjo mane, o aš ją.

-Tina su kažkokiais dviem narkomanais bandė įsibrauti į namus ir rasti tave. Tikriausiai reikėjo pinigų. - kalbėjo brolis.
-Kaip jie pateko į teritoriją? - piktas klausiau.
-Dar nežinau.
-Kaip nežinai? Sužinok!- nepatenkintas rėžiau.
Lora susiraukė. Jai nepatiko mano tonas.
-Pažiūrėk per kur jie galėjo patekti ir pranešk man. - ramiau tęsiau.
-Gerai. Pasiliksiu pas tave namuose. Dabar jie dingo, bet nežinia ar vėliau nepasirodys.
-Tai padaryk, kad nepasirodytų. - taręs padėjau ragelį.

-Dabar viskas tvarkoje? - klausė Lora.
-Taip. Ir prašau... Atleisk man. Aretas man viskas ką turiu, kaltinau, jog nesu šalia jo ir Tina vis vaidenasi mūsų gyvenime ir neleidžia ramiai gyventi. Pažadų užkirsiu tam kelią. Taip elgtis negalima, Aretas vaikas ir tiek turi išgyventi.
Lora suprato mano būseną, jos kūnas nebebuvo toks įsitempęs ir po keletos akimirkų tylos ji prabilo:
-Nebenoriu patirti tai ką išgyvenau visa gyvenimą su mama ir buvusiu vaikinu... Nebenoriu, jog ant manęs kažkas rėktų ir būčiau šiukšlės vietoje.

Matydamas skausmą Loros akyse, negalėjau pakelti skausmo savo viduje. Turėčiau pakeisti jos gyvenimą ir padaryti jį geresne vieta jai. Atsiklaupiau ant kelių ir pažvelgiau į ją.
-Duok dar vieną šansą.
-Tik būk su manimi atviras.
-Aš pasistengsiu. Niekada nebekelsiu ant tavęs balso. Tau nebeskaudės.

Lora nurimo. Užsimerkė ir giliai įkvėpė. Atsistojau ir pirštais nuvaliau jos paakius nuo tušo.
-Einam į vidų, čia šalta, nusivalysi makiažą. Eisim į kubilą, ramiai praleisim vakarą. Duok dar šansą.
-Vienintelį. - jai tarus ji paėmėm mano ranką ir nusivedė į namą.

Loros POV

Jaučiau sumišima viduje, bet kažkodėl patikėjau Marko žodžiais ir pažadėjau sau, kad tai bus paskutinis kartas, kada mane kas nors žemins ir nerodys pagarbos.

Nuėjome į namo vidų ir staigiai įsmukusi į vonią pažvelgiau į veidrodį. Paakiai buvo pajuodę, todėl ėmiau juos valytis.
Markas nuėjo prie draugų, kai netrukus išgirdusi bildesį į vonios duris, pažvelgiau į jas.
-Viskas gerai? - joms prasivėrus į vidų įėjo Melissa.
-Dabar taip. - valydamasi akis ramiai tariau.
- Retai kada esu mačiusi piktą Marką, bet jei matau, tai visada tokį. Jis tikrai atrodo grubus. Tau nieko nepadarė? - domėjosi ji priglausdama ranką ant peties.
-Viskas gerai. Mes pasikalbėjom, išsiaiškinau.
-Jis tau neįdaužė?
Smarkiai papurčiau galvą. Ji šyptelėjo ir kiek nusiramino.
-Jei būtų įdaužęs kažin ar čia stovėčiau. - rimtai tariau.
-Manai jis tave... Na... - ji kiek sutriko.- Užmuštų?
-Ne! -susiraukusi tvirtai tariau ir vis purčiau galvą. - Aš tiesiog išnykčiau iš jo gyvenimo, manau tai būtų ta riba po kurios kelio atgal nėra.
-Na taip... Šitas tikra tiesa.
Melissai baigus kalbėti tarp mūsų įsitvyrojo tyla. Ėmiau valytis veidą, o ji atsirėmusi į spintelę apie kažką galvojo.
-Einam į kubilą? Turi maudymosi kostiumėlį? - tuoj nukreipė temą po  tylos.
-Turiu.
-Tai einam rengtis ir susitinkam prie kubilo, tinka?

Netrukus mūsų kalbas išblaškė atsidarančios vonios durys.

-Ką čia kalbat? Jau mane apkalbinėjat?- pravėręs mažą tarpą vonios durų klausė Markas.
-Norėtum. - nusijuokė Melissa ir išstūmusi jį iš vonios uždarė duris.
-Tai kaip? - Melissa grįžo prie mūsų pokalbio.
-Gerai, aš persirengsiu ir ateisiu, bet prieš tai pakviesk man Marką jei gali.
Jai linktelėjus ji išėjo.