Atskiri pasauliai TĘSIAMA

84 Skyrius

Netoliese pasistatėme mašiną ir visi kartu greitu žingsniu eidami, atsidurėme Mykolo kavinėje, Ročelė greitai nuėjo iki virtuvės, o mes su Marku užsiėmėme staliuką prie lango.

Ilgai netrukus prie mūsų priėjo ta pati mergina su kuria kalbėjau aną kartą, kai atvykau pasikalbėti su Mykolu.
Mergina pamačiusi mane kiek sutriko ir pasimetusi nužvelgė Marką.
-Mums to paties ką rekomendavote aną kartą. - pradėjau kalbėti.
Mergina kiek suglumo ir susimąstė.
-Naujienos, pyragaičiai su sūria karamele ir aviečių įdaru ar kažkas panašaus, galėtumėte dar kartą juos išvardinti. - padėjau jai prisiminti.

Ji staigiai nusišypsojo ir pasitvarkiusi marškinius, išsitraukė iš marškinių kišenės nedidelę užrašinę.

-Taip.. - jai pradėjus kalbėti, ji žvilgtelėjo į baro pusę ir ėmė vardinti. -Mūsų naujienos - aviečių ir pistacijų pyragaitis, taip pat turime sūrios karamelės su deginto sviesto biksvitu desertą ir šokolado, aviečių bei maskarponės kremo desertą, kuriuos jums rekomendavau paragauti. - maloniai kalbėjo mergina.
-Taip taip, būtent to norėčiau užsisakyti dar kartą. - šyptelėjau jai.
Mergina linktelėjo ir kažką rašėsi knygutėje.
-Ką gersite? - dar paklausė.
-Man puodelį americano be cukraus. - nieko negalvodamas ištarė Markas.
-O man karališka bounty šokolado skonio latte. - išsišiepiau.
-Tai juk labai saldu. - susiraukė Markas žiūrėdamas į meniu.
-Bet skanu. - patraukiau pečiais, paduodama meniu padavėjai.

Mergina pakartojo užsakymą ir nuėjo.
-Pamatysi čia viskas nuostabiai skanu, labai norėčiau, jog paragautum viską. - kalbėjau su Marku. Jis laikė mano ranką ir nenuleido akių nuo manęs.

Pasakojau jam apie kavinę, patiekalus, įvairias kavas, pasakojau kaip sekdavosi čia dirbti, jis mielai klausėsi ir nei karto neįsiterpė. Fone girdėjosi džiazo muzika, keletos žmonių balsai, jie jaukiai sėdėjo prie gretimų staliukų ir šnekučiavosi. Atmosfera čia buvo labai jauki.

-Štai ir aš. - nešina padėklu prie mūsų priėjo Ročelė.
-Ką pasiėmei sau? - susiraukiau matydama du puodelius prieš save ir Marką.
-Nieko... - nutęsė ji ir nedrąsiai prisėdo šalia manęs.
-Eik pasiimk viską ką nori. - griežtai tariau.
Matydama jog ji nori ginčytis, užbėgau įvykiams už akių ir ranka stumtelėjusi nuo kėdės griežtai liepiau pasiimti viską ko nori.

Ji netrukus grįžo.
-Pasiėmiau migdolinę tiramisų latte.
Ragavome viena kitos kavas ir su peiliu pjaustėme pyragaičius. Kadangi nenorėjome nuo ryto prisikimšti saldumynų, dalijomes visus desertus per pusę. Markas pagriebė viena gabaliuką sūrios karamelės su deginto sviesto biksvitu desertą ir įsidėjo į burną. Ragavau ir aš, mėgavausi skoniu, kuris atrodė tirpsta burnoje ir tas tobulas sūrumo ir saldumo derinys, kuris atrodo glosto tavo gomurį.

-Tai skaniausia ką esu valgęs gyvenime, noriu parvežti tai Aretui, noriu jį atsivežti čia. - Markas staigiai ėmė dalintis įspūdžiais.
Kartu su Ročele žiūrėjome į jį ir įdėmiai klausėm, jis ragavo vieną po kito ir mačiau kaip jam skanu, kaip akys atrodo ima žibėti.
-Prisipažinsiu, nesitikėjau ir labai norėčiau susipažinti su kepėja, ką ji veikia čia, kodėl ji dar ne Niujorke? - Marka užplūdo energija.

Ročelė juokėsi, o aš buvau labai patenkinta, kad jam iš tiesų labai patiko.

Viską suvalgę ir išgėrę kavą, pakilome nuo staliuko, Markas sumokėjo už viską ir kartu su mumis nuėjo link Mykolo kabineto.

-Mes eisim pasikalbėti su juo, gerai? - sustojusi prie vienų iš durų, atsisukau į Marką.
-Galėčiau tuo tarpu pasikalbėti su vyrėja? - nerasdamas sau vietos paklausė Markas.
-Manau ji turi labai daug darbo. - patraukusi pečiais ištarė Ročelė ir pagriebusi man už rankos, nusivedė į Mykolo kabinetą.

-Kepėją teks rasti pačiam, seksiu ta tobulą kvapą. - juokdamasis Markas ištarė man paskutinius žodžius ir už durų jo jau nebemačiau.

Netrukus mano šypsena dingo, kai pamačiau rimtą Mykolo veidą. Senukas sėdėjo už stalo ir rankas laikydamas sunertas, nykščiais suko ratukus. Jis žiūrėjo į mus taip lyg jau viskas ir taip būtų aišku.
-Juk žinot, kaip sunku rasti ištikimų darbuotojų. - Mykolo balsas nuskambėjo rimtai, bet tuo pačiu labai ramiai. Jis žiūrėjo tiesiai į mane.

-Žinau, bet man reikia dingti iš čia. - įsiterpė Ročelė.
-Aš dar nebaigiau. - atsistojo Mykolas ir priėjo prie mūsų.
-Žinau, kad viskas nevyksta taip paprastai, bet Ročelei laikas palikti šį liūdna miestą, žinau kokios mes tau..
-Svarbios. - nutraukęs mane, įsiterpė Mykolas. Jis apkabino mus ir stipriai spaudė savo glėbyje. - Myliu jus kaip savo dukras, nieko geriau už jus niekada nebus, jūs visada buvot tokios tikros ir geros, buvot ir ne atsakingos ir vėluodavot ir kiek kartų dėl jūsų teko stovėti prieš nepatenkintus klientus...- kalbėdamas šypsojosi senukas. - Bet aš vis tiek jūsų nemylėjau mažiau, jus esat ypatingos ir visada tokios liksit, atsiminkit, kad ir kiek ir kokias klaidas darysit tai tik pamokos iš kurių galėsit pasimokyti.

-Ačiū Mykolai, visada liksi mūsų širdyse.
-Paleisiu jus, jei nepamiršit manęs aplankyti. - jo akys sužibėjo.
-Niekada tavęs nepamiršim, net labai to norėdamos. - Ročelė tvirtai tarė ir dar kartą jį apkabino.

Jie sėdo prie stalo ir ėmė pasirašynėti ant įvairių dokumentų, padavė ir atlyginimą.
-Žinojau, kad tai gali nutikti labai greitai, todėl buvau tam pasiruošęs, o dabar lauksiu jūsų skambučių vakarais, kai pagalvosit apie mane, skambinkit, noriu žinoti, kaip jums sekasi, jei bus blogai, visada žinot, jog galit grįžti. - maloniai kalbėjo vyras.

Ročelė dar ilgai kalbėjo su Mykolu, kai atsisveikinus, atidarėme duris ir už jų išvydome stovintį Marką.
-Ar galiu pasikalbėti su jumis ? - Markas lyg ignoruodamas mus su Ročele, paprašė Mykolo skirti jam laiko.
Mykolas iš karto sutiko.
-Ką čia sugalvojai? - prasilenkiant su Marku, klausiau jo.
-Kalbėjau su kepėja, ji nuostabi, noriu bendradarbiauti ir sukurti kažką nuostabaus. - Markas tryško energija ir pabučiuodamas man į lūpas įėjo į kabinetą.
Mačiau Mykolo šypsena.
-Imk mano kortelę ir eikit apsipirkti visko ko norit. - įkišęs į ranką banko kortelę, prieš akis uždarė Mykolo darbo kabineto duris.

Likau nustebusi, o Ročelė šiaip buvo viskuo šokiruota, iš jos elgesio jai turbūt viskas buvo labai neįprasta. Na ir kaip viskas greitai pasikeitė...
-Einam pas Laurą! Įdomu kas čia įvyko. - draugei šūktelėjus, nusivedė link virtuvės.

Laura sutriko pamačiusi mus dvi ir miltinomis rankomis pribėgo apkabinti viena po kitos. Ji dirbo čia su jauna mergina, kuri sutrikusi žiūrėjo į mus.
-Čia buvo vaikinas? - paklausiau jos.
-Buvo. - vis dar pasimetusi žvelgė į mane.
-Ką jis sakė? Pasakok viską! - Ročelė nekantravo.
-Pažįstant jį? - Laura vis dar buvo pasimetusi.
-Jis Loros vaikinas. - iš laimės ėmė šokinėti Ročelė.
-Tu rimtai?! - miltinais pirštais nusišluostė kaktą moteris.
Vis nenustojau linksėti ir šypsotis. Nuo šypsenos jau skaudėjo skruostus, kai Laura ėmė pasakoti, jog Markas nori padaryti tokią kepyklėlę/kavinę Niujorke, jis nori pakviesti ją į Niujorką ir išmokyti kitus šefus tokiu pyragaičių meno.

Laura jautėsi labai pakylėta gavusi tokiu komplimentų.
-Liksiu čia dirbti ir toliau, bet esu nieko prieš bendradarbiauti ir receptus atskleisti ir kitiems, tik nežinau, ką pasakys Mykolas. Jis jau senas, gal būt jam viskas atrodys per sudėtinga, negalim nieko sakyti, kol jis pats neišgirdo ... - ji pasimetė ir ėmė mosikuoti rankomis lyg bandydama kažką atsiminti.
-Markas jis. - patikslinau Laurą.
-Taip, Marko idėjų. - pratęsė ji. - Bet jis ir drąsus, įsiveržė į virtuvę ir ėmė pasakoti kaip nuostabiai gaminu.- tarus Laurai, visos trys nusijuokėme.