Atskiri pasauliai TĘSIAMA

23 Skyrius

Henkas netrukus privažiavo ir įjungęs avarinius žibintus, pasikvietė mane ir įsodinęs į mašiną vežė namo. Kamščių daug nebuvo, todėl važiavome greitai, kai pagaliau privažiavę sesers namus, Henkas manęs neišleido iš mašinos.
-Atidenk megztinį, parodyk, kur skaudėjo. - atsisukęs, rimtai tarė.
-Kam?
-Man.
-Bet kam tau to reikia? - susiraukiau.
-Parodyk, nesuprantu, kas tau, o tu visą kelią tylėjai...
-Tu nieko ne klausei.
-Klausiu dabar. Parodyk. - suraukęs kaktą, nužvelgė mane.

Žiūrėjau į vaikiną ir neketinau nieko daryti, bet jo persigandęs ir piktas veidas trigdė mane. Staigiai atsisegiau striukę ir pakėlusi džemperį pati žvilgtelėjau į paraudusį šoną.
-Kas tau tai padarė? -nusigandęs palietę paraudusią odą.
Krūptelėjau, kai Henko šalti pirštų galiukai susilietė su įkaitusia oda. Viduje kažkur pajaučiau tarp mūsų nenusakomą ryšį, trauką vienas kitam, bet puikiai žinojau, kad viso to negali būti taip greitai.

-Klausyk... Aš nenoriu skubėti, nepažįstu tavęs,o ir... - susikaupusi pradėjau kalbėti ir bandyti sudėlioti pabirusius sakinio žodžius.
-Gerai. Palauksiu kiek reikia. - nutraukęs, prispaudė mano lūpas nykščiu.
-Nesitikėk nieko per daug, tu nežinai mano praeities, todėl prašau suprask...
-Suprantu.-tuoj pat leptelėjo. - Bet prašau važiuojam iki ligoninės, gali būtį įskilęs šonkaulis arba, kas baisiau.
-Patikėk, tai tik sutrenkimas. Nukritau nuo laiptų. Liks mėlynė, o skausmas praeis.
-Bet pažadėk, kad jei nepraeis skaudėti nuvyksi iki ligoninės.

Linktelėjus, mašinos durelės atsirakino, todėl tuoj pat susitvarkiusi megztuką išlipau iš mašinos ir šyptelėjusi Henkui, uždariau dureles ir atsisukusi į jį, laukiau kol nuvažiuos, bet jis priešingai išlipo iš mašinos ir priėjęs, nestipriai apkabino. Pakėliau akis į jį, kai pirštų galiukais suėmęs mano skruostą norėjo pabučiuoti, bet pasukus galvą, bučinys atsimušė į skruostą.
-Sakiau nenoriu skubėti. - rimtai tarusi atstūmiau jį ir apsisukusi nuėjau į namą.

Staigiai įsmukau į laiptinę ir atsirėmusi į sieną, bandžiau susivokti, kas katik įvyko. Širdis trankėsi nežmoniškai greitai, o oda nenustojo šiurpti.

Nežinau ką ir galvoti apie Henką. Tai visiškai skirtingas atvejis lyginant su Ostenu, bet tai ir visiškai skirtingi pasauliai. Jau buvo galima susidaryti nuomonę apie Henką, kad jis turtingas, mandagus ir išsilavinęs, bet bendraujant matosi, jog tai žmogus, kuris įpratęs gauti viską ko nori. Pykstu ant jo ir nesiruošiu būti eilinė, kuri naudosis juo dėl pinigų, ar bus kartu dėl grožio ar kitų vidinių savybių, kurias turi visi norintys prisitraukti daugiau žmonių į savo ir taip vienišą pasaulį. Bet Henkas... Henkas turi kažką tokio, kas mane traukia. Jis kitoks nei mano ankstesnis gyvenimas... Jis toks artimas mano sielai ir tai neleidžia man ramiai gyventi.

Paskutinį kartą atsikvėpiau ir skubėdama pakylau į devintą aukštą.
Įėjau į butą ir nupėdinusi iki savo kambario, kritau į lovą ir kartu su batais bei striuke tuoj pat užmigau.

Po kelių valandų, 13.00

Pramerkiau akis nuo skambančios melodijos ir žvilgtelėjusi į laikrodį, staigiai pašokau iš lovos ir rankinėje susiradusi telefoną, nudžiugau pamačiusi Ročelės vardą. Nieko nelaukusi atsiliepiau.

-Lora!?
-Ročelė!?
-Kaip pasiilgau tavo balso! - išgirdau geriausios draugės šūksnį.
-Aš taip pat...
-Kažkas ne taip? - susidomėjo.
-Tiesiog pasiilgau tavęs...-jaučiau, kaip akyse ėmė kauptis ašaros.
-Aš taip pat, bet paskambinau ne liūdėti... Susiradai jau darbą?
-Ne... - nužvelgusi žurnalų krūvą, ėmiau rengtis vakarykščius rūbus.
-Pasakok viską, man labai įdomu.
-Gyvenu pas Viktoriją, tobulas butas, tobula vieta ir daugybę nuotykių, kurie nutiko vos per keletą dienų, o ir Trojus labai malonus.-stengiausi kuo glausčiau viską papasakoti.-O kaip jums kavinėje?
-Pagaliau daugybę klientų, užsakymų, Laura nespėja dirbti ir tai tik Viktorijos dėka, skambino sakė, kad svečiams labai patiko jos gaminiai, todėl Viktorijai paplatinus kavinukės vietą, žmonės plūsta čia lyg išprotėję. Tuoj kelsimės į didesnes patalpas. - nusijuokė.
-O kaip Ostenui, mamai? Kažką girdėjai apie mamą?
-Na... Apie mama nieko negirdėjau.-tik paklausus apie mamą ir Osteną, Ročelės balsas pasikeitė,tapo niurus ir tylesnis, nei pradžioje.
-Kažkas blogai Ostenui?
-Argi tai dar svarbu?! - klausė, kiek įpykusi.
-Taip, jis vis dar rūpi man.
Ročelė nutilo.
-Ročele?
-Kas?
-Nesakysi?
-Ko?
-Kaip Ostenui?
-Jam blogai. Labai blogai. Dabar kažkas pasikeitė?! - pikta rėžė.
-Kas jam?
-Tau išvažiavus jis užsidarė, susidėjo su raudonuoju kvartalu, vartoja narkotikus, pradėjo muštis ir dalyvauti lenktynėse... Nebesuprantu jo, o mano žodis jam visai nerūpi.
-Gal man pakalbėti su juo? - susirūpinusi klausiau.
-Ne. Nebandyk kištis. Čia jau jo gyvenimas, rūpinkis savuoju. Turiu eiti, susiskambinsim vėliau. - be emocijų tarusi, padėjo ragelį.

Likau giliuose apmąstymuose. Kodėl Ostenas taip jaučiasi? Juk nė nebuvau jam reikalinga... Bet raudonasis kvartalas... Tai lyg narkomanų ir iš kalėjimo paleistų žudikų ir prievartautojų kratinys, kuris įtraukia niekuo dėtus, gyvenimu nusivylusius žmonės ir priverčia daryti dalykus, kurių jie gyvenime nebūtų sugalvoję daryti. Bijau ne tik dėl Osteno, bet ir dėl jo šeimos. Tas vaikinas, net nežino, kur įsivėlę. Turiu grįžti į Šarlotę, bet ar tai nebus dar viena klaida?

Staigiai pagriebiau telefoną ir surinkusi tėčio numerį ėmiau jam skambinti. Ilgai neteko laukti, jis atsiliepė.

-Taip dukrele? Seniai kalbėjom. - ramiai atsiliepdamas tarė.
-Labas... Netrūkdau?
-Ne. Kaip tik pagalvojau apie tave ir paskambinai.
Šyptelėjau pati sau.
-Kaip tu? Mama? Ostenas?
-Aš gerai. Pas mamą nebuvau nuėjęs,o Ostenas... - nutilo ne užbaigdamas sakinio.
-Prašau paaiškink man. Apie Osteną girdėjau blogų gandų.
-Ostenui viskas gerai. Pradėjo naują lapą, gyveną, kaip nori, su kuo nori ir kur nori. Nesikišk. Jam be tavęs tikrai geriau. - tvirtu tonu ėmęs kalbėti tėtis, sustatė viską į savas vietas.
-Ročelė sakė apie narkotikus ir...
-Ne. - nutraukė mane. - Neklausyk ką ji sako, tai ne tavo gyvenimas. Pradėjai kurti naują gyvenimą Niujorke ir būk laiminga...
-Na gerai... Sutinku, bet kaip mama? Žadėjai nueiti.
-Gerai, nueisiu. Dabar pat, apsirengiu ir einu.
-Gerai, ačiū. Pranešk jei, kas bus blogai, aš turiu tai žinoti.
-Gerai... - neužtikrintai tarė.
-Prižadi?
-Negaliu pažadėti.
-Prašau...
Po gan ilgos pauzės jis atsakė:
-Gerai, pažadu.

Tėtis netrukus atsisveikino ir dingo. Atsiguliau į lovą ir iškvėpusi orą, bandžiau suprasti, kur visa esmė. Kodėl tėtis ir Ročelė kalbėjo skirtingai. Kodėl tėtis daug slepia nuo manęs?
Norėjau atsakymų, bet turėjau išmokti laukti ir sulaukti.

-Su kuo kalbėjai? - staigiai į kambarį įsiveržusi sesuo, klausė.
-Su tėčiu.
-Ką sakė?
-Nelabai spėjom pakalbėti, bet kažkas Ostenui, o pas mamą nebuvo... - kalbėjau gulėdama lovoje ir net nesiruošiau keltis.
-Kas yra? Matau, kad laikai kažką savyje ir nenori sakyti. - luktelėjusi priėjo arčiau.
Nenorėjau, kad ji čia būtų, bet žinojau, kad ne paaiškinus ji neišeis.
-Nebemoku su tavimi bendrauti. Atrodo, jog maišau tau ir pridarau tik papildomų problemų. Gal padariau klaidą čia atvažiuodama?

Sesuo garsiai atsiduso ir prisėdusi ant lovos, pagriebė man už rankos. Atsisėdau šalia ir pažvelgusi į ją bandžiau įžvelgti kuo daugiau, bet jos akys slėpė neapsakomai daug.
-Tu pasikeitei...esi kitokia ir dėl to jaučiuosi keistai, na ne dėl to, bet tai irgi susiję... - bandydama suregzti protingus sakinius, šokinėjo nuo vienos minties prie kitos.
-Matau,kad kažkas kita. Tavo paslaptys, lieka tik tarp mūsų. - pagriebdama ją už abiejų rankų, padrąsinau.
Viktorija pakėlė galvą ir tvirtu žvilgsniu perrėžusi sielą, tarė:
-Manau, kad laukiuosi.

__________________________
Jei patiko, vote ⭐