Atskiri pasauliai TĘSIAMA

7 Skyrius

-Myliu jus abi su seserimi. Jūs man viskas, dėl ko gyvenu... - tyliai sušnabždėjo tėtis, žvelgdamas į mane.
Nebe ištvėrusi apkabinau jį ir nenorėjau paleisti. Ašaros ritosi skruostais, o skausmas krūtinėje draskė kūną. Gniaužė kvapą ir buvo taip gaila... 

Jei kada nors turėsiu pinigų, SAVO pinigų, nupirksiu tėčiui naują namą ir aprūpinsiu taip, kad nieko netrūktų. Pažadu,o aš pažadų laikausi.
-Jau bėk, vėlu labai. - po daugybės laiko, tėtis sukužda.
-Ak...Taip. -palinkčioju galva, tik dabar supratusi, jog buvau praradusi laiko nuovoką.

-Labanakt, saugok save.
-Labanakt...-išlipdama iš mašinos, dar palaukiau kol jis nuvažiuos ir nebe matydama jo gatvės gale, galėjau grįžti į namus. Į namus, kuriuose nesi laukiama. Jei paklaustumėte, kodėl negyvenau su tėčiu? Jis manė, kad taip bus geriau man. Jis negalėjo man skirti tiek daug laiko, kiek galėjo mama, bet po skyrybų ji pasikeitė. Ėmė dar daugiau gerti, tapo žemo lygio moteris, o vaikai ir buvęs vyras, jai mažiausiai liko svarbūs. Mamai jaučiu didelę pareigą, kad turiu ją rūpintis, nes vaikas būdamas mažas prisiriša prie mamos ir nori jai tik gero, kad ir kokia ji. Nori jai padėti, išgelbėti ir net nebemato savęs ar kito. Jis siekia atvesti į protą ją, o ne save ir visą kitą tampa nebe taip svarbu...

Netrukus atsipeikėjau ir pajutusi, sustingusius, nuo šalčio kojų pirštų galiukus, įėjau į namą. Durys buvo neužrakintos, degė vienintelė šviesa iš virtuvės,todėl ir patraukiau link jos.
Mama sėdėjo prie stalo ir vartė kažkokius dokumentus.
-Kada grąžinsi skolą? - net ne pažvelgdama į mane, vos išlemeno.
-Už ką?
-Už sudaužytus butelius! Pilnus vyno! - pasiutusi trenkė kumščiu į stalą ir stingdančiu žvilgsnių įsmeigė akis į mane.
-Maisto yra šaldytuve, tai mano atlygis, jei reikės rytoj iš ryto nueisiu į parduotuvę ir nupirksiu dar, bet tau į rankas neduosiu nė cento. - ramiai išdėsčiau ką norėjau pasakyti.

Mama staigiai pakilo nuo kėdės ir prilėkusi arčiau, iškėlė ranką trenkti, bet sulaikiau ją.
-Tu manęs nebe paliesi! - išrėžiau per sukastus dantis.-Dėl tavęs nebe nukris nei vienas plaukas nuo mano galvos. - tėčio žodžiai suteikė man drąsos pasakyti, ką taip ilgai laikiau viduje.
-Dink iš namų! Dink, šlykštynė! Kaip gali su manimi taip kalbėti... - veikiantis alkoholis tik parodė ką ji iš tiesų mano apie mane. Mama apsiverkė ir tuoj nuėjo į svetainę.

Užsidariau vonioje ir nesupratau kas man negerai... Kodėl dar kenčiu tuos šlykščius žodžius girdimus iš jos lūpų ? Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga, painu ir komplikuota? Kodėl mama negali suprasti manęs? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl aš ėmiau taip elgtis? Gi seniau ignoruodama ją, nusileisdavau, o dabar puolu plėšrūnui į nasrus. Nenoriu kažką ne taip padaryti, todėl turiu kuo greičiau išvažiuoti. Noriu, kuo greičiau išvažiuoti.

Stovėjau prie vonios krašto ir negalėjau nuraminti širdies. Jaučiau, jog ji kaista, lyg dega, gal tik kraštai, bet ji liepsnoja iš nevilties ir skausmo. Kai kažkur gilumoje dar yra sveika dalelė, kuri tiki, kad pavyks išsigelbėti, bet protas tik primena, kad tai, kas nutiko praeityje niekada neliks užgesinta, niekada nevirs pelenais, kuriuos galėsi išbarstyti ir juos pamiršti. Prisiminimai moko, o tai, kaip elgsiesi tu, priklauso tik nuo pačio veiksmų.

Įlipau į dušą ir jausdama bėgantį šaltą vandenį, jaučiau, kaip šiaušė odą, o išlipus lauk, kūną krėtė šaltis. Sušalusios kojos, sustirusios rankos ir tvinkčiojanti oda, tikrai nežadėjo nieko gero.

Nusisausinusi odą, apsimoviau storą pižamą. Pilkas, iš vidaus minkštas kelnės ir megztuką, kuris švelniai apglėbė pašiurpusią odą. Pasitvarkiau rūbus ir užsimaukšlinusi storas kojines, susirinkau darbo rūbus ir grįžau į savo kambarį.

Kuičiausi po nedidelę spintą, išklerusiomis durelėmis ir griebiau visus svarbiausius rūbus. Rūbų neturėjau daug, todėl vos susikaupusios nedidelės dvi krūvelės, būtų pilnai tilpusios į nediduką lagaminą. Lagamino neturėjau, todėl nubėgusi į rūsį ir susiradusi tuščią dėžę, rūbus ir svarbiausius daiktus susidėjau į ją. Kambaryje greit nebeliko nei vieno svarbaus daikto, kuris keltų prisiminimus ar reikenybę jį turėti su savimi.

Dar šiek tiek luktelėjusi, įlipau į lovą ir apsiklojusi patalais, užsimerkiau. "Rytoj prasidės naujas gyvenimo etapas." - su šia mintimi ir užmigau.

Trrrr... Trrrr... Trrrr...

Nauja diena ir ji prasidėjo tikrai gerai. Pakėliau ranką ir nuo spintelės pagriebusi telefoną, išjungiau įkyrų žadintuvo garsą. Atsikėliau lygiai aštuntą ryto, kai kažkoks keistas noras pasportuoti, nepaliko manęs ramybėje. Galvojau reiktų išeiti pabėgioti ar padaryti cardio treniruotę? Niekaip neapsisprendžiau, kai išlipus iš lovos, pagriebiau telefoną ir suspaudusi jį rankoje, nusileidau į apačią. Name tvyrojo mirtina tyla, apart traškančių, medinių grindų.

Mamą radau miegančią svetainėje, kai tyliai uždariusi svetainės duris, užsikaičiau vandens ir laukdama kol jis užvirs, į tuščią puodelį, įsidėjau žolelių. Šiandien rytas buvo kažkoks stebuklingas... Rūkas gaubė namą iš visų pusių, lauke buvo balta ir atrodė šalta, bet man tai patiko. Užsiplikiau arbatą ir išsinešusi į lauką, prisėdau ant laiptelių ir tylėdama bandžiau pamiršti pykčius, nusivylimą ar skausmą, kurį laikiau viduje. Stebėjau šlapią, aprasojusią žolę, negyvus medžius ir tą keistą, paslaptingą rūką. Niekas lauke nejudėjo, net nedvelkė menkiausias vėjelis. Keista, kažkokia bloga nuojauta... Staiga pašoku išgirdusi trankų telefono skambutį. Žvilgteliu į jį. Skambina sesuo. Atsiliepiu.

-Taip?
-Labas rytas, tikiuosi ne prižadinau?-kiek pasimetusi prakalbo sesuo.
-Labas, ne, neseniai atsikėliau.
-Gerai!-nudžiugo.- Trojus išvažiavo jau dvyliktą nakties, todėl apie dešimtą ryte, turėtų būti pas tave. Bijau, kad mama ko nors neprišnekėtų jam... Saugok jį, jis man labai svarbus.
-Būtinai.
Abi nutilome.
-Man taip baisu...-pagalvojusi tariau.
-Tu į viską žiūri per daug rimtai...
-Ne... Aš ne dėl to.
-Dėl Niujorko? - pasidomėjo sesuo.
-Ne... Juk nesu mačiusi Trojaus. Net nežinau, kaip jis bendrauja...
-Tau jis patiks! - nudžiugo sesuo. - Tik nelysk labai į akis ir neklausinėk per daug, jis gali būtį irzlus dėl tokios ilgos kelionės. - lyg įspėjo ji.
-Gerai...
-Paskambink, kai susitiksit, bėgu dirbti. - nudžiugusi ji tarė ir tuoj pat padėjo ragelį.

Juk niekada anksčiau nebuvau susimąsčiusi apie Trojų... Tik išgirdus jos balsą, atsiminiau, kad reiks su juo susitikti ir tik dabar. Jis turbūt net nežino kokiame kukliame būste gyvenu aš ir gyveno pati Viktorija. Aišku negaliu spėti ir apie jų dabartinį būstą, juk nesu jame buvusi ir mačiusi nuotraukose. Viktorija vis sakydavo "Pamatysi, kai atvažiuosi", taip ir baigdavosi mano įsivaizdavimai.

Dar ilgai sėdėjau ant laiptelio, kai išgirdusi prasiveriančias namo duris, be žodžių į lauką išėjo mama. Ji paėjo toliau, kai išsitraukusi cigaretę, ėmė rūkyti. Bandžiau tai ignoruoti, bet kvapas atėjęs  link manęs, baidė lyg dūminė pasklidusi aplink bites. Staigiai atsistojau ir grįžau atgal į namą. Neradau sau vietos, vaikščiojau iš vienos vietos į kitą, o noras sportuoti, dingo, kaip mat greitai.

Persirengiau ir susipynusi plaukus į "eglutę", sumaniau kiek labiau pasidažyti. Pasiryškinau akis, lūpas, užsidėjau neutralių šešėlių, bet veido vis tik nusprendžiau nedengti kokiu papildomu sluoksniu. Antakius turėjau ryškius ir tankius, todėl jiems priežiūros nereikėdavo skirti tiek daug. Grįžusi į savo kambarį, susidėjau likusius daiktus į kuprinę ir apsimovusi aptemptus džinsus ir baltą palaidinę, sumaniau nusinešti daiktus į apačią. Nė nenumaniau ką sakys mama, bet jei ir sakys, nemanau, kad tai jau turėtų rūpėti.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐