Atskiri pasauliai TĘSIAMA

25 Skyrius

Grįžusios, pagaminome pietus ir  susirinkusios reikiamus daiktus, išėjome ruoštis. Sesuo padarė natūralų makiažą, o man apsimovus juodą, ilgų rankovių, megztuko medžiagos suknelę ir ilgaaulius aukštakulnius, davė paltuką.  

Patiesino plaukus ir padėjo tvarkingai užsidėti gan sunkų paltą. Bateliai nebuvo patys patogiausi, todėl, kol ruošėsi sesuo, stengiausi priprasti ir išmokti bent kiek kultūringiau vaikščioti.

Atrodžiau tvarkingai ir ne per daug pasipuošusi. Visgi bijojau atrodyti per prastai ar per prabangiai, todėl buvau kiek įmanoma labiau savimi.

-Pasiruošusi?! - iš viršaus sušuko Viktorija.
-Taip. - kukliai atsiliepiau iš apačios.
Netrukus nusileido ir sesuo.
-Bijai? - priėjusi arčiau, pakilnojo antakius.
-O kaip atrodo?
-Na vienu ar kitu atveju, tai normalu. - daug nedaugžodžiavo, kai tuoj su manimi išėjo iš namų.

Važiavome greitai, bet vis pakliūnant į kamščius, laikas ėmė bėgti nenuvaldomai greitai. Ėmiau bijoti, kad vėluosime ir galėsiu būti garantuota, kad darbo negausiu, bet viltis nenustojo degti, kai be penkiolikos penkta, pasukome į ramų rajoną ir važiuodamos tuščia gatve, kurios galo nesimatė, norėjau, kad ji niekada ir nepasibaigtų. Kojos drebėjo, o kūną krėtė nemalonus šiurpas.

-Manau čia. - sustabdžiusi mašiną prie tamsaus, dviaukščio namo, nepatenkinta burbtelėjo .
-Tikėkimės. - palietusi durelių rankeną, norėjau lipti lauk, bet sesuo sustabdė.
-Aš palauksiu. Man neramu, kad tai visai ne ta vieta, o ir nežinau, kas tie žmonės.
Pati ėmiau bijoti, kai už mūsų sustojusi kita mašina, paleido jauną merginą, kuri išlipusi iš mašinos, priėjo vartus ir paspaudusi mygtuką, tuoj buvo įleista į vidų.
-Viskas bus gerai. Važiuok. - šyptelėjau.
-Paskambink, kai reiks parvežti, būsiu netoliese .
-Gerai. - tik tarus, staigiai šokau iš mašinos, ir priėjusi prie juodų vartų, paspaudžiau tą patį mygtuką.

Kamera buvusi virš manęs, sujudėjo, kai varteliai sucypdami, atsirakino.
Įėjus į kiemą, atmosfera kvepte kvepėjo prabanga. Juodas, prabangus automobilis kieme, daugybė raudonų rožių, neįprasta žolė, ir tamsuma atsiduodantis namas,tikrai nekvietė užeiti, bet aš nestabdydama ėjau link jo. Žingsnis po žingsnio ir pasiekus duris, net nereikėjo nieko daryti, kaip joms prasivėrus, atsidūriau namo viduje.
Prie durų stovėjęs pagyvenęs vyras, pagriebė paltą ir parodė ranką į prieš mane esančią erdvę.

Kambario viduryje kabėjo milžiniška, krištolinė lempa, kuri sujudėdama nuo vėjo, nutvieksdavo tamsias sienas įvairiomis spalvomis. Platūs laiptai į antrą aukštą, juodos sienos, skoningi baldai, grindys, tolumoje rusenantis židinys ir aplink erdvėje įvairaus amžiaus merginos.

Laikydama šalia savęs rankinę, kabančia ant peties ėjau gilyn į kambarį, kai pamačiusios mane, visos merginos atsisuko į mano pusę ir įdėmiai nužvelgusios, kaip keista, nesukėlė diskomforto.
-Sveika, aš Ema, o tu?-tarusi viena jų, ištiesė man ranką.
-Malonu, Lora. - šyptelėjusi, paspaudžiau jai ranką.
Ta mergina buvo kitokia. Ji buvo išskirtinai žavinga savo ryškiais žandikauliais bei dailiu, riestu užpakaliuku, kuris ryškiai atsiskleidė per baltas, laisvai krentančias kelnes.  Trumpi plaukai, vos siekė pečius, o dailus, aptempiantis švarkelis, pabrėžė liekną liemenį.

-Merginos! Ateikit. - kažkas sušukęs iš virtuvės, visą grupę pastūmėjo link ten.
Pamačiusi stambesnio sudėjimo moterį, galėjau nuspėti, kad tai ta pati moteris, kuri kalbėjo su manimi telefonu. Iš veido jai buvo apie šešiasdešimt, bet pažvelgus į jos akis viduje ji žydėjo, kaip katik išsiskleidusi magnolija. Ji dėvėjo baltus marškinėlius, kurie buvo sukišti į melsvą sijoną, o šis siekė žemę.
-Turiu jums pranešti, kad vaikinai vėluoja, tad patogiai įsitaisykite svetainėje, atnešiu arbatos ir ką tik iškeptų pyragaičių.
Išgirdus jos balsą, viskas tapo aišku, kad tai ta pati moteris.

Grupelė merginų, besišnabždėdamos tarpusavyje patraukė link svetainės ir susėdusios ant sofų, ėmė šnekučiuotis, kai tą pati Ema su kuria susipažinau prieš keletą akimirkų atsisėdo šalia manęs.

Kol Ema kalbėjo su kita mergina, apsižvalgiau aplink ir prieš save pastebėjusi stiklinį kambarį, o jo viduryje stalą, keletą foteliukų ir knygų lentyną kambario pakraštyje, supratau, kad ten ir vyks pokalbis.
-Mūsų čia šešiolika ir kiekviena mūsų čia atėjo dėl skirtingų dalykų, o dėl ko atėjai tu? - atsisukusi į mane, su vienu įkvėpimu išdėstė Ema.
-O mes čia tikrai ne su vienu tikslu? - susiraukiau.
-Na kiek klausiu, visos čia skirtingais tikslais. Pavyzdžiui aš, čia dėl milžiniško atlyginimo, šeimininko... - prikando lūpą užsisvajodama.- Ir aišku berniuko...

-Na aš čia tik dėl berniuko... - man tarus, lauko duris staigiai atsivėrė ir į vidų įėję du siluetai, nutildė net pačią tyliausią būtybė erdvėje. Mažas berniukas ir suaugęs vyras, praėjo pro mus ir net ne pasisveikinę, įėjo į stiklinį kambarį. Nusirengė ir abu susėdę prie stalo, ruošėsi. Nežemiško grožio vyras ėmė traukti popierius iš juodo lagamino. Berniuko nemačiau, bet vyrui pakėlus galvą, supratau, kad tai tas pats Markas.

Negalėjau patikėti savo akimis, o mintys tik ir sukosi, kad man vaidenasi. 
-Ema Rolenger!-staiga už už stiklo pasigirdo tvirtas vaikino balsas.
-Tai aš!-nudžiugo Ema ir pakilusi nuo sofos, pasitvarkė kelnes ir grakščiai nuėjo link stiklinių durų.

Joms užsidarius, apie ką jie kalbėjo nebuvo galima suprasti ar bent truputį girdėti. Mačiau, kad vaikinas nepakelia akių į Emą, o ji nenustoja kalbėti. Staiga abu pažvelgia vaikinui už kėdės ir pagaliau jų žvilgsniai trumpam susitinka. Vaikinas nebuvo  labai patenkintas, kai abu pakilę nuo kėdžių, paspaudė vienas kitam ranką, pasirašė keletą dokumentų ir Ema ne iš pačių laimingiausių išėjo iš kabineto ir nesustodama prie mūsų, nuėjo į kažkurį iš daugybės kambarių.

Visos ėmė šnabždėtis,o man iškilo dar daugiau klausimų. Sekė kitos eilė, kuri dar greičiau išėjo iš kabineto ir netardama nė žodžio, apsirengė ir pasišalino iš namo. Taip kvietė viena po kitos, kai tris merginos sėdėdamos tame pačiame kambaryje kur ir Ema kėlė didelę baimę ir nežinomybę.

Norėjau pasprukti iš čia ir abejonės ar tai tikrai Markas, kėlė dar didesnę baimę... Kas jei ten tikrai jis?
-Lora... White!? - sutrikęs, trūkinėjantis šūksnis pasigirdo iš pravirų stiklinių durų.
Atsistojau ir drebančiomis kojomis įėjau į stiklo kambarį, po savęs uždarydama sunkias duris.

Priėjau arčiau ir buvau tikra, kad tai Markas. Delnai prakaitavo, pasaulis atrodė lėkė dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu aplink mano galvą, o bateliai smigo į kietą grindinį lyg į smėlį. Sunku buvo pastovėti, trūko oro...
-Dar viena slapta mano gerbėja? - nusivylęs paklausė vaikinas, kurio balsas nuskambėjo labai piktai. Viskas sustojo, prisėdau ant minkšto fotelio, o man pakėlus akis, vaikinas taip pat pakėlė savo žvilgsnį į mane.

-Tetuk! Juk aš tau pasakojau apie ją!-netrukus pasigirdo vaikiškas berniuko balsas.

Apsižvalgau ir tuoj berniukas jau stovėjo šalia manęs su išskėstomis rankomis apkabinti. Pasilenkiau ir buvau apkabinta.
Berniukas netrukus atsitraukė ir ėmė liesti mano plaukus. Visai kaip aną kartą...

Tai šis berniukas, Marko sūnus?

-Kažką praleidau? - į kabinetą įėjęs kitas vaikinas atkreipė mūsų dėmesį.
-Henkai?
-Lora?
...
_______________________
Jei patiko, vote ⭐
Labai lauksiu jūsų komentarų, gal randat klaidų iš kurių galiu pasimokyti? Rašykit viską nebijodami, priimu argumentuotą kritiką ir labai ją vertinu.