Atskiri pasauliai TĘSIAMA

17 Skyrius

Norėjosi verkti, o skaudantis kūnas nežadėjo nieko gero. Sunkiai atsistojau nuo žemės ir kuo greičiau patraukiau link antro aukšto,kai pamačiusi Gabrielą priėjau prie jos.
-Gal gali nuvesti pas Viktorija?
-Kas nutiko? - nusigandusi, ėmė ieškoti kažko ant stalo. - Tau bėga kraujas iš lūpos!-pridėjusi servetėlę prie lūpų ėmė giliau alsuoti.
-Nukritau nuo laiptų... - nusprendžiau meluoti. - Tie bateliai visai supynė kojas...
-Jetau... Eime.

Netrukus buvau nuvesta pas seserį į kabinetą, kai įėjus į vidų, prie stalo stovėjo sesuo ir Diana.
Šlubavau, todėl sesuo iš karto atkreipė dėmesį ir priėjo arčiau.
-Kas nutiko?
-Nukritau nuo laiptų. Gal galim važiuoti iš čia?-staigiai ėjau prie klausimo.
-Nesuprantu. Kur tavo rūbai?
-Prašau... - pažvelgiau į seserį.
-Jei ko reikės, skambink, važiuoju. - rinkdamasi daiktus, tarė sesuo Dianai ir kartu su manimi išėjo iš pastato.

Jaučiausi lyg būčiau paskutinė šiukšlė ir visiška nepritapelė. Kam aš atsakiau į jo bučinį ir visai nesipriešinau foto kamerai? Kodėl elgiuosi taip kvailai jau pirmą dieną?

-Pasakok. - tik įsėdus į mašiną paragino sesuo.
-Juk sakiau nukritau...
-O jei be melo? - rimta klausė.

Nustebau.
-Nustūmė.
-Kas?! - sušuko sesuo.
-Nesvarbu. Niekada nebegrįšiu ten... Rytoj imsiu ieškoti darbo pati. - kęsdama šonkaulių skausmus, tariau.
-Nieko tu nedarysi. Aš viską sutvarkysiu, pas mane darbe tobulą darbo vieta tau. Kas tave nustūmė? Nesuprantu... - bumbėjo sesuo.
-Aš negrįšiu! - sušukau. - Nebenoriu matyti tų visų nepripažįstančių veidų ir pasikėlusių paleistuvių...
Viktorija buvo nepatenkinta mano pasakytais žodžiais, bet nieko nebesakė.

Netrukus grįžome namo ir parėjus į savo kambarį, tik tada atsipeikėjau, kad iš tiesų esu ne su savo rūbais. Sesuo vis klausinėjo, bet nenorėjau kalbėti. Jaučiausi prastai, o dar tie įstrigę žodžiai - "Nušiurę plaukai, esu niekam tikusi ir atrodau, kaip kekšė".
Gerai... Gal tas megztukas ir per trumpas, bet ar tai parodo jog esi kekšė ? Nesuprantu, ką tokio blogo padariau... Gal čia viskas kitaip, gal tai normalu? Bet turėjau nenusileisti, neturėjau parodyti, kad esu tokia bejėgė. Turiu susiimti! Tai nebe Šarlotė, žmonės čia daug šlykštesni savo charakteriu.

Po kurio laiko, 19.55

Vakaras? Jau vakaras, net nepastebėjau, kaip sutemo. Išsisukau iš pleduko ir padėjusi jau atvėsusios arbatos puoduką ant spintelės, išlipau iš lovos ir sunkiai eidama nuo skaudančio šono, patraukiau link kambario įėjimo. Supypsėjęs telefonas paragino sustoti. Atrakinusi jį, ėmiau skaityti ten rašančio nežinomo numerio žinutę. Ten buvo rašoma Henko vardu, kad nori jau šį vakarą susitikti, bet tik pradėjus atsakinėti į žinutę, į kambarį įsiveržė sesuo.

-Kaip jautiesi? -kiek sutrikusi klausė sesuo.
-Geriau.
Ji linktelėjo, mačiau, kad kažkas nutiko.
-Galiu padėti?
-Ne... Taip! Trojus dirbs šią naktį viename iš prabangiausių Niujorko klubų, noriu ten tave nusivesti, bet dėl tavo savijautos ir to, kas nutiko šiandien...neži...
-Eisiu!-nutraukusi ją, sušukau.
-Gerai... - nustebusi, papurtė galvą. - Apsimauk kažką gražaus, suknelę ir batelius. Išsirink iš mano spintos arba, kur nusipirkome.

Atsidariau spintą ir visiškai bejėgiškais veiksmais bandžiau pagriebti kažką gražaus. Susiradau juodą, aptemptą suknelę, kai tuoj nusimovusi paprastus rūbus, pastebėjau didelę raudoną dėmę ant šonkaulių. Perbraukiau delnų per paraudusią vietą, kai užsimaukšlinusi suknelę ir pagriebusi vienintelius batelius bandžiau pamiršti šiandieną. Apsiaviau batelius. Jie buvo rožiniai, todėl norėjosi kokių rožinių akcentų savo tokiam įvaizdžiui. Nupėdinusi iki sesers kambario gavau delninukę ir švelniai rožinės spalvos paltuką. Viskas nerealiai derėjo, o kaulėti kelėnai šiam įvaizdžiui dar labiau tiko. Suknelė nedengė kelėnų ir turėjo apvalią iškirptę prie kaklo. Ilgos rankovės ir švelni medžiaga aptraukianti krūtinę ir užpakaliuką. Sesuo sugarbanojo plaukus ir padarė makiažą.