Atskiri pasauliai TĘSIAMA

2 Skyrius

-Nuo tavo sesers. - bandydamas atgauti kvapą, jau ramiau tarė pažvelgdamas į mane.
-Nuo Viktorijos?-pasitikslinau.
-Taip.
-Puiku! - suplojusi delnais Laura, nudžiugo.
-Iki ketvirtadienio reikia paruošti du šimtus tavo firminių šokoladinių tartalečių su avietėmis ir plikytu kremu bei tiek pat vanilinių keksiukų su citrinų kremo įdaru ir kreminio sūrio kepurėlėmis. Kažkas atvažiuos jų paimti, todėl turime tris dienas, per kurias turėsi suspėti.- Spėsi?- padiktavęs Mykolas, žvelgė į Laurą.

-Jei padės, kuri nors iš jų, tikrai taip. -parodė pirštu į mane ir Ročelę.
-Aš galiu. - sušuko Ročelė pakeldama ranką.

Kiek nusiminiau, nes buvau per daug pavargusi lakstyti aplink kiekvieną staliuką viena... Bet nieko, kaip nors. Bent nereikės dirbti po darbo.
-Sutarta. - taręs senukas, nuėjo, kai tuoj pat ir vėl buvau šaukiama.-Lora!
Užsirišau prijuostę ir atėjusi į pagrindinę salę, prie baro jau stovėjo keletas žmonių.
-Sveiki, ko norėsite? - maloniai paklausiau.
-Man šokoladinį keksiuką su maskarponės kremu ir juodos kavos puodelį.
-Išsinešimui ar...
-Valgysiu čia. - užbaigdama mano sakinį, šyptelėjo jauna mergina.
Linktelėjau, kai nuėjus į šoną, padariau kavos ir į lėkštutę įdėjusi keksiuką, tuoj nunešiau prie jos staliuko.

Taip bėgo laikas, o žmonių vis daugėjo, dėl ko buvau labai laiminga, nes tai reiškė, jog mėnesio atlyginimas gali būti kiek didesnis nei įprastai. Lauke siautė vėjas, dangus buvo apsiniaukęs, o kavinukė perpildyta žmonių. Čia vyravo jaukios spalvos, odiniai krėslai ir tikro medžio staliukai bei žvakės kurios  kūrė šiltą atmosferą.

Apsižvalgiau, kai žiūrėdama į iškeltą ranką, negalėjau suprasti, kodėl nesistoju ir neprieinu. Mano kojos niekur nėjo, o protas miegojo.
-Panele! Ar jūs apsimetate ar specialiai neprieinate!? Kavos!- priėjęs tas pats vyras sušuko.
Krūptelėjau, kai pagriebusi stiklinį  kavos ąsotį, tingiai nuėjau link jo staliuko. Jis kalbėjo telefonu. Atrodė lyg verslininkas, dailiai sušukuoti plaukai, kostiumas ir lagaminas padėtas šalia. Jo veidas rūstus ir nematantis džiaugsmo... Gal jį taip pat kažkas slegia? O gal nesiseka darbe? Jis suirzęs kalbėjo telefonu.
-Ką darai?! -dar garsiau sušuko tas pats vyras, atsistodamas nuo kėdės.

Visi žmonės buvę kavinėje, sužiuro į mus, o aš atsipeikėjusi ir pamačiusi ką pridirbau, susirūpinusi ėmiau valyti išpiltą kavą nuo vyro marškinių ir stalo.
-Nevėkšla.-išrėžęs leptelėjo ir susirinkęs daiktus išėjo iš kavinės.

-Kas nutiko? - išsigandusi pribėgo Ročelė.
-Visą naktį nemiegojau, esu išsiblaškiusi ir pavargusi, todėl... - kalbėjau žiūrėdama į permirkusią staltiesę.
-Niekis. Eik padėk Laurai, aš pabaigsiu ką čia pridirbai. - lyg perskaičiusi mano mintis, kurių nebaigiau sakyti, supratingai linktelėjo ir paleido mane.

-Išskaičiuok iš mano algos, penkto staliuko nuostolius. - pravėrusi nedidelio kambariuko duris, tariau Mykolui ir neleisdama jam ištarti nė žodžio nuėjau.
Garsiai atsidusau ir atsidūrusi prie Lauros, atsisėdau ant kėdės be atlošo ir užsimerkusi, norėjau pabūti taip bent minutę, bet pati nepajutau, kaip atsijungusi užmigau.

-Tau skambina. Skambina... - staiga išgirdau Lauros balsą.
Pramerkiau sunkias akis ir apsižvalgiusi aplink, greitai atsipeikėjau ir pagriebusi telefoną iš galinės kelnių kišenės, atsiliepiau.

-Taip? -mano balsas buvo kiek prikimęs.
-Labas, čia Viktorija. -pradėjo kalbėti mergina.
-Labas... - vis dar bandžiau susivokti, kiek dabar valandų ir kur buvau dingusi.
-Skambinu, nes nerimauju dėl tavęs. Mamai skambinti nenoriu, tai...
-Na matai, dar gyva. - tariau su liūdėsio gaidele balse.
-Kas naujo?
-Viskas tas pats... Labai pavargau taip kiekvieną dieną .-pasiskundžiau.

Viktorija, tai mano sesuo. Ji gyvena Niujorke, jai dvidešimt ketveri, turi vaikiną ir savo verslą, bet ji nežino, kad neturiu pinigų ir moku už mokesčius, nes tai pasakius neįsivaizduoju, kas įvyktų jos mintyse ar veiksmuose. Turbūt mama neištvertų sesers moralo, ir taip nenoriu, kad sesuo gyvendama savo gyvenimą, turėtų kišti pinigus ir į mus. Juk kiekvienas už save. Ir taip turi būti visada.

-Ketvirtadienį atvažiuos Trojus paimti užsakymo į jūsų kavinukę, todėl atvažiuosi kartu su juo ir tu. Būk pasiruošusi ir jau ketvirtadienį susidėjusi daiktus. - rimta kalbėjo sesuo.
-Ką?! - sutrikau. - O kaip mama?
-Ji jau suaugusi, o kilimėlį, kurį tryps visą likusį gyvenimą, tegul susiranda iš naujo.
-Tai tu sakai, jog aš kilimėlis?- susiraukiau pati sau.
-Taip. O argi aš neteisi? -sutriko ji. Sesers balse girdėjau skausmo ir susijaudinimo kibirkštis.
-Galvojau mes žinome visas viena kitos paslaptis, bet klydau. Tu nuo manęs nuslėpei tokį svarbų dalyką... - nusiminė ji ir garsiai atsidususi daugiau tylėjo.
Suspaudė širdį... Nejau ji viską žino?
-Kokį dalyką? - virpėdama paklausiau.
-Kodėl man nesakei, kad moki už mokesčius? Kenti mamos nuolatinės išgertuves?
Tylėjau. Buvau per daug nusivylusi savimi.
-Tu turėjai man tai pasakyti, o mama aš nesistebiu. Užteks, nebegaliu to pakęsti. Be jokių kalbų sėsi į Trojaus mašiną ir nusiteiksi nebegrįžti atgal.
Tylėjau.
-Nejau nenori pradėti naujo gyvenimo? Užsidirbti pinigų tik sau ir nebegyventi nuo algos iki algos?
-Aš bijau... - sušnabždėjau.-Bijau prarasti mamą. Bijau, jog ji, būdama girta, gali patekti į avariją, nukristi nuo laiptų ar dar kas nors blogiau.
-Jei bijosi, negyvensi. Čia jos gyvenimas, o būdama su ja nieko nepakeisi...
-Bet kas tau pasakė apie mokesčius?-staigiai nukreipiau temą, kita linkme.
-Tėtis. Jis nenorėjo, bet priverčiau pasakyti. Galvoji, mūsų tėtis moka laikyti kažką savyje? Užeik pas jį prieš atvažiuojant. Gerai? - maloniai paprašė sesuo.
-Gerai.

Netrukus užrakinau telefoną ir likau giliuose apmąstymuose. Nežinau, kaip ištversiu be mamos, nes nors ji elgiasi su manimi tikrai negražiai, bet ji man rūpi. Ji mane augino, pagimdė ir leido išvysti šį pasaulį... Ji geria ir tai skaudu. Neturėjau vaikystės... Pastovus stresas, baimė, neviltis. Jie jau įaugę į mane ir tas atsakomybės ir savarankiškumo jausmas buvo visą gyvenimą. Perdėtas rūpestis, imimas visko į galvą, man sunku pamiršti ir, kad ir kiek stengiesi to niekada nepavyks išimti iš savo vidaus.

-Aš einu namo. - atsipeikėjusi tariau Laurai.
-Gerai. - sutrikusi, ėmė linkčioti galva.
Nekreipiau dėmesio į tai, kas galėjo būti jos galvoje, kai pažvelgus į laikrodį tikrai nustebau. Jau septynios vakaro, o dažniausiai darbą baigiu penktą. Apsirengiau ir atsisveikinusi su Ročele ir Mykolu, išėjau iš kavinukės.

Lauke buvo šalta, neįprastai daug žmonių ir jau gerokai sutemę. Namo ėjau pėščiomis, kai tik dabar pajutusi nuovargio ir rūpesčio perkimštą galvą, apsidžiaugiau savo sprendimu eiti pėsčiomis. Kelias tolimas, bet pravėdinusi protą, tikiuosi pasijausti geriau.

Už trisdešimties minučių jau buvau prie namų ir atsirakinusi duris, įėjau į vidų, kai tuoj pajutusi aitrų cigarečių kvapą, susiraukiau.
-Kaip drįsai mane palikti visą dieną vieną?-tuoj sukliko mama iš svetainės.
Rengdamasi tylėjau.
- Kur buvai? -užkimusiu balsu, sušuko ir vėl.
-Turbūt darbe! - piktai atkirtau jai ir nusimovusi batus, jau buvau svetainės tarpduryje.
-Darbe? Kam tau į jį eiti? Vis tiek nieko doro neuždirbi. - lyg pasišaipydama, sukrizeno ji.
-Turbūt, kad išlaikyčiau namą ir kuo mažiau matyčiau tave. - per sukastus dantis tariau.
-Uoj uoj... Tik nereikia. Atnešk man tabletę nuo galvos skausmo... - suinkštė mama sėdėdama ant žemės ir rūkydama cigaretę.
-Bent susirastum darbą,o dabar... Tai taip žema... - nusistebėjau ja.
-Kas žema? Man labai gerai.- nusispjovė į mano pasiūlymą.
-Aišku gerai, kai niekuo nereikia rūpintis.
-O kas TAU blogai?! - sušuko ji. - Baik čia vaipytis ir marš į savo kambarį. Atsibodo tavo zyzimai, skambučiai ir visi tie priekaištai. - pakėlusi balsą dėstė. - Galvoji man reikalingi tavo centai? Dink iš akių!-sušnypštė išpūsdama cigaretės dūmus.
-Gerai. - sušnabždėjau sau jausdama nežemiška pyktį viduje.

Širdį taip stipriai spaudė, jog atrodė tuoj nebeliks sveikos jos dalies. Negalėjau suprati ar bent kiek suvokti, kaip mama gali taip elgtis su savo dukterimi? Ji nevertina nieko ir dabar aš nevertinsiu jos. Ji verta mano pagarbos? Mano gero žodžio ar užtarimo? Ji neverta iš manęs nieko, kaip tik didelio ačiū, jog atvedė mane į šį pasaulį.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐