Atskiri pasauliai TĘSIAMA

9 Skyrius

-Geriau pamiegok pas mus namuose, gali ir Viktorijos kambaryje.-įsikišo mama.
-Kodėl? - pati paklausiau susiraukdama. "Kokie jos motyvai?" - ėmiau svarstyti. "Nejaugi kažką sugalvojo? Kodėl ji nori, kad liktume čia?"
-Tu nemoki vairuoti, dar sudaužysi mašiną, kas mokės? - pasišaipė mama.

Viskas sugriuvo viduje. Trojus į mane ėmė žiūrėti su baime, o mamos veide atsirado klastinga šypsena. Baimė dėl mašinos? Ėmiau jaustis nejaukiai ir ta tyla...
-Rita gerai sako, numigsiu ir važiuosim, visgi mano mašina tau naujas dalykas. - patapšnojęs man per petį, kukliai šyptelėjo.
-Einam parodysiu, kur galėsi numigti. - šyptelėjusi mama, pirma pradėjo lipti laiptais, o jai iš paskos nusekė Trojus.

Stovėjau apačioje ir klausiau įtempusi ausis, visgi kiekvienas žodis yra labai svarbus. Nežinia, ko mama gali prikalbėti.
Ilgai tarp jų tvyrojo tyla, kai staiga išgirdusi mamos balsą, ištempiau ausis.

-Ar būtum su tokia, kaip aš?
-Ta prasme? - pasimetė Trojus.
-Na, kaip su širdies drauge. Ar būtum?
-Priklauso nuo bendravimo, jausmų vienas kitam ir didesnių dalykų... - jaučiau susikausčiusį vaikino balsą.
-O mano figūra? Juk atrodau dar geros formos? - vis klausinėjo mama.
Trojus tylėjo.
Neapsikenčiau, kai pasileidusi lipti į antrą aukštą, atsidūriau Viktorijos kambaryje.

-Mums reikia važiuoti. - tik susitikus su Trojumi žvilgsniais, abu vienu metu tarėme.
Buvau kiek nustebusi, kai vaikinas atsistojęs nuo lovos priėjo prie manęs ir stipriai pagriebęs man už rankos, suglaudė delnus viena su kitu.
-Atsiminiau, kad į kavinukė sakė atvažiuoti pirmą valandą... - kažką numykė Trojus.
-Tai bent kavos!-nenorėjo paleisti mūsų mama.
-Ne, ačiū, kitą kartą. - tempė mane link laiptų tas pats vaikinas.
Mama nieko nebesakė, kai pažvelgus į ją prieš nueinant, ji sėdėjo ant komodos, o trumputis sijonas buvo gerokai per aukštai pasikėlęs. Pražergtos kojos ir atsegta palaidinė, kūrė nemalonų vaizdą...

-Na žinai, tokių gražių vaikinų, kaip tu, dažnai čia nepamatysi, norėčiau kada susitikti... - lipdama laiptais žemyn mama, užsiseginėjo palaidinės sagas. Po palaidine ji nieko ne dėvėjo, todėl šokinėjanti ir neryškiai persišviečianti krūtinė kėlė dar didesnį šleikštulį ir baimę, kad dar kas nors neįvyktų.

Kiek galėjau greičiau rengiausi ir rinkausi paskutinius daiktus, bet paskutinę minutę mama pagriebė mano kuprinę ir pakišusi po nugarą, iškėlė galvą ir patenkinta šyptelėjo taip sukeldama man dar daugiau problemų.
Trojus įsitempę, kai jo platūs pečiai ir ištreniruoto kūno raumenys, išryškėjo per aptemptą odinės striukės medžiagą. Turbūt niekada gyvenime to nebuvau mačiusi realiai. Vaikinai per filmus neatitiko realybės, todėl sunkiai atsispirdama turėjau kapstytis iš situacijos, todėl priėjau prie mamos ir apkabinusi ją, bandžiau paimti kuprinę, bet mama vis muistėsi ir traukė ją nuo manęs.

Apėmė visiška neviltis, kai atsitraukusi ir atsirėmusi į spintelę negalėjau niekur toliau eiti.
-Kažkokios problemos? - smarkiai suraukęs kaktą klausė Trojus.
-Mama turi mano kuprinę, joje visi svarbūs dokumentai... - žiūrėdama jam į akis kalbėjau.

Jaučiausi labai nejaukiai. Įdomu ką galvoja Trojus ar mama. Tokia kvaila situacija, pirmas susitikimas ir vaikinas jau turi patirti tokias nesąmones...

-Viktorija pasakojo, kad gali nutikti visokių kvailų dalykų, bet, kad taip... Juk jūs protinga moteris. - tarė mamai.
Mama nusišypsojo.
-Atiduokite kuprinę ir daugiau nekils jokių sunkumų. - visiškai rimtas ir be emocijų tarė.
Mama išsigando rimto Trojaus balso ir visai nekaltai ištiesusi kuprinę šyptelėjo. Vaikinas dar labiau susiraukė ir pagriebęs už kuprinės rankenos, stumtelėjo mane priglausdamas delną prie nugaros link lauko durų. Vaikinas praėjo toliau, o aš uždarydama duris, dar spėjau susimatyti žvilgsniais su mama. Ji buvo pasimetusi ir pykstanti ant kažko. Įtariau, kad manęs...

Viską atleidau, viską pasakiau ir viską užmiršau. Pradėjau naują gyvenimą.

Trojus atidarė galines mašinos dureles ir ten ant sėdynės padėjęs mano kuprinę atsisuko į mane.
-Nelipsi? - nusistebėjo.
"Ką aš rimtai? Stoviu ir žiūriu atsistojusi gal keturis žingsnius nuo mašinos!?" - pagalvojau.
-Lipu lipu... Tiesiog tokios mašinos niekada nesu mačiusi. - kažką numykiau, kai pamačiusi plačią Trojaus šypseną, pasijutau kiek geriau.

Vaikinas nepasimetė, atidarė keleivio dureles ir laukė, kol įlipsiu. Iš vienos pusės pasirodžiau visiška nevykelė, bet iš kitos pusės buvau patenkinta pamatydama jo džentelmeniškąją pusę. Kai įsėdau, atrodė kūnas prisiglaudžia prie minkščiausios kada nors sedėtos vietos mašinoje. Visi linkiai, tobulai atitiko mano kūno formas. Sėdėjau tylėdama, kai į šalia esančią vietą atsisėdo Trojus.

-O jūs su Vika, visiškai skirtingos, bet ir panašios vienu metu. - prunkštelėjo.
-Iš ko sprendi? -susiraukiau nužvelgdama save.
-Na tavęs dar nepažįstu, bet matau, kad esat labai skirtingos vien iš išvaizdos...

Na taip... Aš visiška prasčiokė. Nelaikiau savęs negražia, bet turint mažai pinigų ir ne skiriant sau laiko, neįmanoma atrodyti nepriekaištingai. Plaukai patys nenusikirps, nesusišukuos, o jei nesiprausi atsiras dar kitokių komplikacijų ir atrodysi dar prasčiau. Nesistebėjau, kad lyginant su Šarlote ir Niujorku matomi akivaizdūs skirtumai tarp manęs ir sesers.

-Ji šviesi, o tu tamsi...-pratęsė.
-Šviesi?
-Jos plaukai.
-Hmm... - net nežinojau ką daugiau pasakyti. Žinojau, kad sesuo visiška tėčio kopija, o aš mamos ir to man užteko suprasti ką jis galėjo turėti omenyje.

Trojus nieko ir nebesakė, kai užvedęs vos girdimą mašinos variklį, pajudėjo iš vietos. Jausmas... Turbūt geresnio jausmo niekada nesu patyrusi, tryškau džiaugsmu ir stengiausi tvardytis, kad tik nepasirodyčiau lyg mažas vaikas gavęs saldainį... Duobėtomis gatvėmis, judėjome lyg per sviestą. Stebėdama aplinką pro langą, pastebėjau žmones spoksančius į mus. Nesistebėjau. Aš taip pat būčiau reagavusi matydama tobulą vaikiną ir tokią prabangią mašiną pilkame miesto rajone. Turbūt Trojaus ir Viktorijos namai nė kiek nenusileidžia mašinai. Mano nublukę džinsai ir keliais dydžiais per didelė maikutė, čia baisiai netiko,bet teko tenkintis tuo ką turėjau ir ką gavau už tai.

-Parodysi kur kavinukė? Nepažįstų šios vietos ir joks GPS neparodys geriausio kelio, kaip vietinis gyventojas. - šyptelėjo Trojus, kai tvirčiau sugriebęs vairą, sustojęs apsižvalgė.
Pasakojau, kur važiuoti, kai įvažiavę į miesto centrą, netrukus radome kavinukę. Pasistatėme mašiną ir tuoj pat žengus žingsnį, du į priekį, Trojus liko už manęs.

Ėjau siaura gatvele, kai priėjusi kavinukę, pro langą mačiau daugybę žmonių ir ilgą eilę prie kasos. Pravėrus duris, tvėkstelėjo, šiltas ir pritroškęs kvapas. Kavinukė buvo gerokai perpildyta, todėl ir oras tapo nebe gaivus.
-Lora! - tuoj išgirdau Ročelės šūksnį nuo kasos.
Greit priėjau prie draugės,o Trojus liko prie durų žvalgytis.

-Mes atvažiavom užsakymo. - sušnabždėjau, kai nepatenkinti žmonės ėmė bumbėti, kad atsistojau be eilės.
-Laura dar deda į dėžes, neturiu visai laiko, nueik pažiūrėk, kaip ten kas... - nespėdama dėlioti maisto į lėkštutes, uždususi kalbėjo.
-Gerai, ačiū. - šyptelėjusi draugei norėjau nueiti, bet ji mane sulaikė.
-Kodėl nepristatei man to gražuoliuko? - sustingo žvilgteldama į durų pusę.
-Trojau! Ateik. - pakviečiau jį. - Tai Ročelė, mano geriausia draugę, o čia Trojus...
-Viktorijos vaikinas. - pratęsęs mano sakinį, įsiterpė Trojus. Jis pagriebė Ročelės ranką ir kukliai ją spustelėjęs, šyptelėjo savo kerinčia šypsena.

Apsižvalgiau, kai pamačiusi Mykolą mojanti mums ranka, parodžiau Trojui ir jam nuėjus, dar likau su Ročelę.
-Kodėl nesakei, kad jis toks gražus? O jo balsas, jis lyg koks modelis, katik nužengęs nuo podiumo... - garsiai atsiduso.
-Aš pati jį tik šiandien pamačiau ir taip... Tu teisi jis tikrai labai gražus. - šyptelėjau, kiek susigėdusi.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐