Atskiri pasauliai TĘSIAMA

48 Skyrius

Sekundei pamirštu kur esu, pasinėriu į neregėtą pasaulį ir pilnai atsipalaiduoju. Jaučiu bėgančius šiurpuliukus po visą kūną. Jis bučiuoja mane vis glostydamas ranka mano skruostą, jis švelnus, tuo pačiu truputį grubus, bet viskas idealu. Man tai nauja. Anksčiau tokio jausmo niekada nesu jautusi. Markas ima liesti mano kaklą, pečius ir čia jis sustoja. Jis jaučia ribas ir supranta situacijos rimtumą, bet šį kartą jam tai nesvarbu. Mes bučiuojames ir nei vienas negalime sustoti, mūsų lūpos lyg detales, kurios tobulai atitinka, tobulai dera tarpusavyje...

Rytas

Pramerkiu akis ir jaučiu ryškius saulės spindulius tiesiai sau į veidą. Staigiai pakeliu galvą ir suprantu, jog esu ne savo kambaryje. Esu Marko lovoje. Viena. Staigiai pasimetusi imu žvalgytis aplink ir atsiminti kas buvo vakar. Apsižvalgau, bet Marko šalia jau nėra. Name tylu, lauke gražus oras. Neskubėdama išlipu iš lovos ir pravėrusi Marko kambario duris, nupėdinu į savo kambarį. Įeinu į rūbų spintą ir paržvelgiu rūbus, kurie buvo sukabinti ar sudėti lentynoje.

Išsirenku kremini, laisvai krentantį mėgstuką ir savo atsivežtus džinsus, nes spintoje esantys rūbai man labai per dideli, todėl suprantu, jog reiks nuvažiuoti iki sesers namų susirinkti rūbus ir kitus man reikalingus daiktus.

Nupėdinusi į dušą, palendu po šaltu dušu. Jis atgaivina ir prabudina mano kūną, bet tuo pačiu primena laikus, kai buvau Šarlotėje. Užsimerkiu ir pasineriu į praeitį. Kažkodėl mintyse skamba viena mano mėgstamiausių dainų, kurių vis klausydavau eidama link darbo vietos Šarlotėje. Mintyse grojo "Calboy-Envy me". Niuniavau ją ir stovėdama po šaltu dušu net nepajutau, jog vonioje esu ne viena. Mačiau siluetą einantį link manęs. Vonioje tvyrojo rūkas, nemačiau jo veido, bet jaučiau prisilietimus. Jo šaltos rankos lietė mano klubus ir vis kilo link liemens, krūtinės, kaklo.. Jos sustojo ties juo ir ėmė spausti, kai staiga išgirdusi garsų tuksenimą į duris. Pramerkiau akis ir grįžau į realybę. Buvau beveik tikra, jog tai buvo mama... Tos pažįstamos rankos, o visa tai atsiminimai iš praeities. Viskas atrodė taip tikra.

-Galiu užeiti? - pasigirdo Marko balsas.
-Ne. - griežtai tariau.
Jis tylėjo.
-Tik norėjau pasakyti, jog netrukus su Aretu išvykstame į miestą, todėl galvoju pasiūlysiu ir tau. Nori?
-Amm... Gerai, aš tuoj. Luktelk. - jam tarus, išjungiau vandenį ir išlipusi lauk rankšluosčiu nusisausinau kūną.

Tuoj įsijungusi džiovintuvą, išsidžiovinau plaukus ir apsirengiau rūbus. Pasiryškinau lūpas rusvą atspalvį turinčių vazelinu ir netrukus jau stovėjau prieš Marką. Jis keistai nužvelgė mane.
-Važiuosim į parduotuves, apipirksim tave ir Aretą.-nieko nelaukęs tarė jis.
-Nuveši mane iki sesers namų, pasiimsiu savo rūbus.
-Ne. Važiuosim apsipirkti.
-Markai! Girdi? Aš turiu savo rūbus, man nereikia tavo pinigų, jog už mane mokėtum.

Markas stipriai susiraukė, o ir aš pasimečiau, nes prieš jį pakėliau balsą. Pasijaučiau labai nepatogiai ir nejaukiai. Negaliu su juo taip elgtis, aš dirbu pas jį.

-Einam. - piktas tarė ir pagriebęs man už rankos nusivedė į apačią.
Apačioje buvo nedidelis šurmulys. Svetainėje vaikščiojo keletas vyrų su įvairiais prietaisais. Supratau, jog ieško pasiklausymo įrangos.
-Mes išvažiuojam, jei kas neaišku klauskit Gemmos, o jei ką sužinosit, paskambinkit man. - taręs Markas čia pat sustojusiam vyrui, nusivedė mane prie lauko durų.

Ten su Gemma stovėjo apsirengęs Aretas, todėl tą patį padarę ir mes, nieko nelaukę patraukėme link miesto.

Sustojome prie sesers namų ir visi trys išlipome iš mašinos.
-Aš nueisiu viena. - tariau žengdama žingsnį į priekį.
Markas sulaikė mane už rankos.
-Aš padėsiu tau viską atnešti, merginoms negalima tampytis.
-Man galima!- pavarčiau akis.
-Pasakiau einu kartu ir nesiginčyk su manimi.

Mačiau Marko rimtumą ir jau buvau beveik pasidavusi jam, bet dar tariau.
-Daiktų nėra daug, todėl aš pati.
Markas neklausė ir pagriebęs mano ir Areto rankas, nusivedė mus į namo vidų. Tylėjau, paklūsau jam. Pakilome į viršutinį aukštą ir iėjome į butą. Namuose nieko nebuvo, todėl patraukiau tiesiai link savo kambario. Aretas buvo labai smalsus ir vis apžiūrinėjo daiktus sudėtus ant spintelių. Jis eidamas pro šalį viską lietė ir apžiūrinėjo. Įėjusi į kambarį išsitraukiau seną, savo atsivežtą rankinę ir pradėjusi krauti rūbus į ją pajutau Marko žvilgsnį į mane.

-Kas? - klausiamai pažvelgiau į jį
-Tai viskas? - susiraukė.
-Sakiau, kad daiktų turiu mažai... - kukliai tarusi, nusukau žvilgsnį pagriebdama keletą porų kedų ir sesers dovanotus aukštakulnius.

-Sakyk ką tik nori, bet šiandien nupirksiu viską ko tik panorėsi.
-Ne. Aš taip negaliu, man užteks kiek turiu..
-Lora! - sušuko Markas.
Krūptelėjau.
-Nesiginčyk su manimi. Jei pasakiau, reiškia reikia. Negalvojau, kad viskas taip.
-Taip... Būtent taip, aš neturėjau gero gyvenimo, neturėjau firminių rūbų, rankinių ir batelių! Ir kas? Aš kažkuo prastesnė? -emocijos ėmė lietis per kraštus. Rankos ėmė drebėti, o balsas atrodė trūkinėjo.
-Atsiprašau.. Aš pasikarščiavau. Aš nenorėjau kažkaip įžeisti, tik noriu tau sukelti šypseną, gerą gyvenimą, todėl priimk tai kaip mano padėka, jog rūpiniesi manimi ir Aretu.-kalbėjo Markas žiūrėdamas man tiesiai į akis. Nusisukau, bet jis apkabino mane iš už nugaros ir atsukdamas mane į save stipriai suspaudė. Aretas priėjo ir apkabino mūsų kojas.

Širdyje pajaučiau kitokį jausmą. Tokį, kokio niekada nesu jaustųsi. Atrodo atsiminiau visus ką myliu, pasidarė  taip liūdna ir jautru. Skruostu riedėjo ašara.

Markas nieko nelaukė ir išsivedė mus iš buto. Daiktus sudėjo į bagažinę ir nieko nesakydamas pasileido į miesto gilumą. Jis vis pasakojo apie Niujorką, mačiau jo pastangas nukreipti liūdnas mintis į šalį. Vertinau tai ir gerbiau jį už tai.

Sustojome prie didžiulio prekybos centro ir visi trys išlipę iš mašinos nuėjome į jį. Viduje viskas kvepėjo prabanga, žmonių buvo pakankamai daug ir visi gražus, pasipuošę, madingi ir maloniai paslaugūs. Mintys perėjo į kitą lygį. Pamiršau problemas ir pradėjau stebėti už ko kliūva akis.
-Dabar einam į paprasčiausias parduotuves, pasirink palaininių kasdienai, megztinių, džinsų, kelnių, visko ko tik reikia ir nori. Į kainas nežiūrėk, šiandien leidžiu tau viską. - plačiai šypsodamasis kalbėjo Markas.

Sunku buvo priimti jo tokį dosnumą, bet bandžiau neprieštarauti. Įėję į vieną iš parduotuvių, viskas man buvo taip gražu ir neįtikėtina. Viską liečiau ir apžiūrinėjau, į kainas taip pat atkreipiau dėmesį. Vis sustodavau ties kažkokiais rūbais ir nueidavau, kai pakreipusi galvą į galą mačiau Marką nešiną krūvą rūbų.
-Kaip šita suprasti? - pasimečiau.
-Mačiau jog tau patiko, todėl paėmiau. - ramiai tarė Markas.
-Bet tai brangu...
-Sakiau į kainas nežiūrėti. - susiraukęs nutraukė mane.
-O ką laiko Aretas? - pasidomėjau.
Berniukas rankoje laikė nedidukę juodą dėžutę.
-Išrinkau ją tau. - plačiai nusišypsodanas Aretas, ištiesė ją man.

Pagriebiau dėžutę ir atidariusi ją radau didelę piniginę. Ji buvo neapsakomai malonios medžiagos ir man iš ties patiko. Tačiau.. Nežinau, kodėl, bet man buvo taip nemalonu imti kažką iš Marko kišenės. Nesijaučiau tam nusipelniusi.
-Lora... Aš tavęs labai prašau, priimk mano rūpestį ir laiką. Priimk viską ką duodu. Jei norėsi atidirbsi per laiką nors ir to neprašau.

Tylėjau. Markas buvo begalo malonus ir rūpestingas.
-Dabar eisim į antrą aukštą, ten bus daugybė batų, išsirinksi rankinę. Dar norėčiau, jog rastume tau patinkančią suknelę ateinančiam naujam dangoraižio atidarymui.

Linktelėjau jam ir nusekiau paskui laikydama Aretui už rankos.