Atskiri pasauliai TĘSIAMA

45 Skyrius

Matau koks Aretas laimingas su ja. Matau jos šypseną, girdžiu jos juoką, žiūriu į ją ir matau... Matau tai, ko trūko mūsų gyvenime su Aretu. Jis visiškai pasitiki ja ir jam ji lyg drauge, sesuo, mama... Ak... Kaltas tik aš, jog jo mama Tina. Ji neverta jo. Nors žinau, jog negaliu taip sakyti ir atimti iš jos vaiko, bet matau, kaip Aretas kenčia matydamas ją girtą ir jis jau nebe mažas, jis jau supranta daug. Kartais atrodo daugiau už kitus suaugusius. Jis labai drąsus vaikas ir nebijo pasisakyti, nebijo išreikšti savo nuomonės ir jausmų. Džiaugiuosi, jog galiu jį auginti, matyti jį kas dien ir suteikti jam laimę, darysiu viską, kad to neparasčiau..

Del auklių, Lora liko viena iš dviejų , todėl netrukus prasidės vėl tas pats ilgas ir sekinantis procesas surasti naują auklę į Emos vietą.

Pilna galva minčių važiavau visą kelią ir  nekantravau greičiau grįžti namo. Vis spaudžiau greičio pedalą, kai ilgai netrukus, jau buvau prie namų vartų. Atsidariau juos ir ivažiavau į kiemą. Jau buvo 21.00 valanda vakaro. Takas iki namo ir kiti gėlynai buvę kieme buvo apšviesti šviesomis, kaip ir pats namas. Išlipęs iš mašinos suklusau. Girdėjau tylą. Vienišą, bet jaukią tylą. Man ji patiko. Jaučiausi savimi. Žengiau keletą žingsnių ir atsidūriau namo viduje, kai netrukus net keletai sekundžių jau girdėjau Areto balsą.

-Tėti! Tėti! Jau grįžai? Einam parodysiu ką nupiešiau! - šokinėdamas aplink mane, džiūgavo sūnus.
Šyptelėjau, kai pasikabinęs paltą nuėjau į virtuvę, kur jis ir vedėsi. Prie stalo sėdėjo Lora ir nusišypsodama man, sukėlė šypseną man pačiam. Jie pieštuku kūrė įvairias istorijas, piešė  piešinius. Stalas buvo nuklotas įvairiais pieštukais ir piešiniais. Didžiavausi juo, kai staiga Lora sustingo.
-Kas? - susiraukęs žvelgiau į ją.
Ji nulipo nuo kėdės ir pasilenkusi po stalu dar labiau sutriko, kai priėjusi prie manęs, pagriebė mano ranką ir nusivedė prie vietos kurioje sėdėjo.
Klausiamai žvelgiau į ją.
-Sakyk kas ne taip.
Ji tuoj užčiaupė mane pridedama savo delną man ant lūpų.

Lora buvo labai keista ir susikausčiusi, ji tuoj atsitūpė ir parodė pirštu į pastalę. Pasilenkiau ir pamatęs juodą, mirksintį prietaisą, viską supratau. Staigiai nuėjau prie kriauklės ir pagriebęs vandens ąsotį, nuklijavau prietaisą ir įmečiau jį į vandenį. Netrukus jis liovėsi mirksėjęs.
-Aš visai apie tai buvau pamiršusi. - netrukus tarė Lora susiemusi už galvos.
-Tu apie jį žinojai?! - sutrikau pakeldamas balsą.
-Taip.
-Ir nieko nesakei!
Pyktis sukilo viduje.
-Juk ji galėjo viską girdėti, gerai, kad tą kartą, kai važiavome pas Izoliną išsivedžiau tave iš virtuvės! - nervingai taręs išėjau iš virtuvės palikdamas juos dviese.

Atsidūriau savo kabinete ir vaikščiodamas iš vieno kabineto galo į kitą bandžiau susivokti. Tai jau visiškas mano privatumo pažeidimas. Pasitikėjau Izolina daug metų, kiek daug projektų mes išleidome kartu, kiek daug akcijų yra ant mūsų dviejų. Viskas netilpo galvoje. Tai buvo vienas iš žmonių, kuriuo labiausiai pasitikėjau, bet po dokumentų padirbimo ir pasiklausymo įrangos mano namuose. Nepaliksiu visko taip. Pagriebiau telefoną ir surinkęs advokato numerį, išdėsčiau visą situaciją. Liepiau imtis veiksmų. Po to paskambinau geram draugui ir paprašiau ryt iš ryto atvykti į mano namus, paieškoti ar nebus paslėpta dar daugiau pasiklausymo ar panašios  įrangos.

Turėjau nusileisti žemiau ir padėkoti Lorai. Turėjau nuleisti savo įsitikinimus ir pasišnekėti su ja. Išėjau iš kabineto ir patraukiau link virtuvės.
-Mažyli, tau jau laikas miegoti. - netrukus išgirdau Loros balsą. Sustojau prie virtuvės įėjimo. Jie manęs nematė.
-Norėčiau, kad tėtis mažiau pyktų ir būtų toks kaip vakar ir užvakar, žaistų su manimi ir norėčiau, kad niekada neišeitum... - kalbėjo Aretas apkabinęs Lorą.
Susimąsčiau. Atrodo buvo keista girdėti tiesą iš vaiko lūpų. Mano vaiko.
-Jis daug dirba, pavargsta, taip jau būna, kad žmonės pavargsta ir taip išlieja emocijas. - Lora kalbėjo aiškinama Aretui.
Tai visai ne tai apie ką ji kalba. O gal aš klystu? Gal iš ties reikia poilsio? Aš visada nervingas ir įsitempęs. Kodėl nemoku būti ramus?

-Na. Laikas į lovą Aretai. - nebelaukęs lyg niekur nieko įėjau į virtuvę
-Bet aš dar nenoriu. - nuliūdo berniukas.
-Reikia. Rytoj galėsim praleisti rytą kartu. - šyptelėjau jam.
Vaikas nudžiugo ir nulipęs nuo Loros kelių, apkabino mane per kelius.

-Noriu kad tu ir mamytė būtumėt šalia, kai miegosiu. - tai taręs pažvelgė į Lorą.
Sutrikau. Mamyte?
-Aretai juk kalbėjom, kad aš Lora... Mamytė yra...
-Man nesvarbu. Aš noriu, kad tu būtum mano mamytė. - kalbėjo vaikas.
-Aretai taip negali būti. Tavo mamytei skaudėtų širdutę jei išgirstų tave taip kalbant. - pasakojo Lora.
-Jai nerūpi. Aš nenoriu apie ją kalbėti šiandien. - rimtas tarė Aretas ir pagriebęs mano ir Loros rankas nusivedė į viršų.

Jau buvome jo kambaryje. Lora sėdėjo prie jo lovos ant šilto kilimo, o aš priešais lovą ant nedidelės sofos. Naršiau telefone. Aretas rengėsi vonioje ir tuo pačiu prausėsi.
-Gal kažką padėti? - netrukus priėjusi prie durų Lora, paklausė jo.
-Ne! - rimtai atšovęs vaikas, toliau leido vandenį.
Viskas puikiai girdėjosi už durų ką jis išdarynejo vonioje. Jis taip greitai auga ... Kartais net nenoriu, jog jis užaugtų ir taptų paauglys. Noriu pasimėgauti ta vaikyste.

Sėdėjau ant sofos ir stebėjau Lorą laikydamas rankoje telefoną, ji vaikščiojo po kambary ir apžiūrinėjo Areto žaislus. Staiga sustojo prie lango ir įsistebeilijo kažkur pro jį. Lėtai ir tyliai, atsistojau ir priėjau prie jos.