Atskiri pasauliai TĘSIAMA

37 Skyrius

Nusileidau laiptais į apačią ir netrukus išgirdusi durų skambutį, nuėjau link lauko durų. Nieko nelaukusi, atrakinau duris ir staigiai jas atplėšusi, sustringau. Už durų stovėjo Markas. Jis žiūrėjo į mane kiek pasimetęs ir sutrikęs. Ryškiai, nesigėdydamas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nieko nesakydamas įžengė į namus. Jo rankoje pastebėjau nedidelę juodą dėžutę perrištą kaspinu.

Markas sustojo žengęs vos keletą žingsnių už manęs, uždariau duris ir apsisukusi, sustojau prieš vaikiną. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis, kai tuoj nuleidęs žvilgsnį į savo ranką, pagriebė manąją ir įspraudęs nedidėlę dėžutę, šyptelėjo.

-Jis tau.Norėčiau, kad užsidėtum prie šios nuostabios suknelės. - ramiai taręs, pakėlė akis ir susmeigęs jas į mane, privartė pasijausti nejaukiai.
Atidariau dėžutę ir pamačiusi joje vėrinį, likau stipriai priblokšta.
-Už ką man jis? - nustebusi pažvelgiau į Marką.
Markas neatsakė man, kai pagriebęs vėrinį iš dėžutės, liepė pasikelti plaukus ir tuoj pat užsegęs jį, surimtėjo.
-Ačiū.. - pasimetusi tik ištariau ir nenustodama liesti vėrinio, jaučiau kaip imu jaudintis .
Netrukus pagriebusi paltą ir delninę, kartu su Marku išėjau iš buto. Nesigilinau kokiu tikslu atėjo iki pat buto, nes buvau ir taip per daug priblokšta jo tokio gerumo. Kai kalbėjau telefonu, jis visai neatrodė toks.
-Tai nuo Areto. - lifte atsakė į mano klausimą, kurio klausiau anksčiau.
Šyptelėjau.

Netrukus išėjome iš laiptinės ir paėję keletą žingsnių, jau sedėjau jo mašinoje.
-Sveika. - iš priekio atsisukusi Ema šyptelėjo man .
Nekilo noras jai ką nors atsakyti, todėl tik linktelėjau  ir tuoj buvau apkabinta Areto. Berniukas taip stipriai mane spaudė prie savęs, kad net nedrįsau kažką sakyti. Buvau pasimetusi ir nesupratau savęs ir to, kas vyksta mano aplinkoje.

-Dabar laimingas? - su pašiepa paklausė Markas atsisukdamas į galą. Supratau, kad jis kreipėsi į sūnų.
-Taip. - berniukas piktai atkirto ir atsiplėšęs nuo manęs užsisegė diržą. Ta patį padariau ir aš.

Ema sėdėjo tyliai, lyg skraidytų savo mintyse ir bijojo net pajudėti.
-O kažkas paaiškins, kodėl pasiėmėte mane ne mano darbo valandomis ir kur važiuojame, bei..
-Per daug klausimų. - nutraukęs mane tarė Markas.
-Nenoriu būti su ja! - pirštu parodęs į Emą, sušuko Aretas. - Todėl tu čia. - paaiškino vaikas.
-Negalima rodyti pirštais. - sudrausminau, - ir ką Ema tau padarė?
-Užteks!-nervingai sušuko Markas.
Kas jam darosi? Kodėl jis taip staigiai keičia savo nuotaikas. Mane tai ima erzinti.

-Važiuojame į labai svarbų renginį, ten bus mano naujo dangoraižio  pristatymas, todėl nepridarykite man gėdos ir elkitės kultūringai. Kadangi Aretas yra išlepęs vaikas ir šį kartą tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Aretas gavo ko nori. Be tavęs Lora, jis nevažiavo su manimi, stovėjo prie lango visą rytą ir laukė tavęs, todėl viskas būtent taip. - greit išdėstęs Markas, staigiai nutilo.

Mašinoje įsivyravo tyla. Netrukus sustojome prie įstiklinto dangoraižio ir visi išlipę iš automobilio, lėtai žingsniavome į jį. Aplink buvo daug įtakingų žmonių, vyrai kostiumuoti, moterys išsipuošusios ir labai mandagios. Dar tik rytas, o visų rankose alkoholiniai gėrimai, daug įvairaus maisto ir pokalbių. Markas nepasimetė, netrukus numovė man ir Emai paltus, pagriebė Areto striukę ir įdavęs kitam vyrui, netrukus prie mūsų priėjo puošni ponia. Aretas staigiai įsikibo man į ranką ir prisiglaudė tvirčiau. Ema žvalgėsi, o Markas tapo labai įsitempęs.

-Labai malonu jus matyti. - pakšteldamas du kartus į skirtingus skruostus tarė Markas jai.
Prieš jį stovėjo gal keturiasdešimties matų moteris. Vilkėjo aukso spalvos suknelę, siekiančią žemę, rankoje laikė vėduoklę, o veidą puošė nepriekaištingas makiažas ir tobulos garbanos. Markas su ja elgėsi nepriekaištingai, todėl supratau, kad tai kažkas svarbaus.

Netrukus moters akys pakrypo į Aretą ir pasilenkusi prie jo sugriebė berniuko žandukus ir ėmė plėšyti. Aretas ėmė inkšti, o Markas susiraukęs nužvelgė mane.
-Eime. - nutraukusi vaiko kančia, pasikviečiau jį nueiti.
Aretas buvo nepatenkintas ir vis trynė žandus delnais. Erdvė buvo labai prabangi, bijojau net pajudėti, atrodė neduok die kažką užkliūsiu ir viskas ims dušti. Netrukus Ema su Aretu nuėjo toliau, o aš pagriebusi šampano taurę stovėjau atokiau ir stebėjau Marką.

Jis buvo neįprastai laimingas, bet pastebėjau, kad ne visada. Tik moteriai nusisukus jis tapdavo rimtas. Keista buvo matyti Marko šypseną ir tas nervingai drebančias rankas, kurios slėpėsi jam už nugaros. Gurgštelėjau šampano ir vos nepaspringau sau prieš akis išvydusi Henką, Marko brolį. Jį buvau visai pamiršusi.
-Sveika. - žaismingai tarė. - Negalvojau, kad būsite čia kartu su Ema.
-Sveikas... - šluostydamasi lūpas nervingai tariau. - Taip jau išėjo.
-Atsiprašau, kad išgasdinau... Atrodai įspūdingai. - sutrikęs tarė ir nesidrovėdamas nužvelgė mane .
-Ačiū. - nenorėjau būti susiraukusi, todėl išspaudžiau šypseną ir bandžiau išlikti rami.

Šnekučiavomės kartu su Henku, kai netoliese pasigirdo nedidelis šurmulys.  Pakėliau akis ir ėmiau žvalgytis. Susitikau akimis su Marku, kuris buvo kiek susirūpinęs ir suirzęs, todėl žengusi žingsnį į priekį akys užkliuvo už Areto. Jis gulėjo ant žemės, o Ema negalėjo susitvarkyti. Vaikas klykė, o ji bandė jėga jį nuvesti į šoną. Pasileidau tekina bėgti link jų, kai Aretas pamatęs mane, atsistojo ir apkabinęs mane per kojas staigiai nurimo.

Henkas piktai žiūrėjo į Emą, o visi žmonės buvę šalia su pasibaisėjimu žvelgė į mus, Emos plaukai priminė paukščių lizdą. Supratau, kad Aretas nenorėjo būti su ja, o ji per prievartą bandė jį sulaikyti. Netrukus šalia mūsų atsirado ir Markas.
-Nešdinkis iš čia!-sukandęs dantimis tarė Emai, kad girdėtume tik mes .
Stovėjau vietoje ir nedrįsau pajudėti.
Ema pravirko ir prasibrovusi pro žmonių minią nubėgo kažkur prie lauko išėjimo.
-Lora būk su Aretu, Henkai, padėsi jai, o aš einu toliau būti su tais nuo kurių turėjau pabėgti dėl šio kvailo incidento. Prašau bent šį kartą, būkit tyliai ir kad nebedarytumėt gėdos! Nuo šio renginio priklauso visa mano ateitis, supratot?! - nervinai tarė Markas.
Visi linktelėjome, kai radę laisvą staliuką, susėdome prie jo.

Tylėjau ir buvau labai pasimetusi. Visi su mumis sveikinosi ir maloniai praeidami šypsojosi. Sėdėjome ilgai, Aretui buvo be galo nuobodu, Henkas bandė jį užimti, kai po keletos valandų kančios, pagaliau išvydau link mūsų ateinantį Marką.
-Važiuojam namo.