Atskiri pasauliai TĘSIAMA

14 Skyrius

Atėjus septintai vakaro, išėjome iš buto. Sėdome į Trojaus mašiną ir patraukėme tiesiai į Viktorijos grožio namus, kur ir turėjo vykti renginys.

Nuvykę, aplinka mus pasitiko labai viliojanti, išpuošta gėlėmis bei kitokiomis dekoracijomis. Viktorija bendravo su kitomis moterimis, o Trojus jai palaikė kompaniją stovėdamas šalia. Stovėdama atokiau pastebėjau aplink vis besisukiojančias padavėjas, kurios nešiojo užkandžius. Geriau įsižiūrėjusi ant stalų prie durų buvo išdėlioti Lauros pyragaičiai, kas sukėlė šypseną ir gerus prisiminimus iš Šarlotės.

Staiga pasigirdo šurmulys ir dėmesys į milžiniškas baltas duris, kai šalia jų stovėjęs portje, atvėrė jas ir visi svečiai buvo įleisti į didžiulę salę. Nusimovėme lauko rūbus, kai kartu su Trojumi ir Viktorija praėjau į salę. Ten tvyrojo milžiniška erdvė, raudonas kilimas, daugybė staliukų, aikštelė šokiams ir įvairios patalpos atsisėsti, pasikalbėti. Erdvė buvo išpuošta aukso detalėmis. Krištolinės lempos, milžiniškos gėlių puokštės ir prabangiausi indai. Bijojau prie ko nors prisilietusi netyčia sudaužyti. Erdvė buvo milžiniška, atrodo tilptų keli šimtai žmonių, kai svečiai pradėję rinktis ir ieškoti savo vietų užpildė erdvę. Merginos su įspūdingiausiomis suknelėmis, o vyrai pasitempę ir nusiteikę rimtam vakarui.

Paėjusi į šoną prie žemę siekiančių langų, kurie buvo uždengti aukso spalvos užuolaidomis-saldumynų stalai, o dar kitoje pusėje scena ant kurios jau ruošėsi grupė žmonių. Atsiskyriau nuo sesers ir nuėjusi prie scenos supratau, kad tai pati Andra Day.

Negalėjau patikėti savo akimis, kai ji atsisukusi į mane šyptelėjo ir pasitvarkiusi suknelę, pamojo ranka muzikantams už jos ir iš lėto ėmė dainuoti, vieną iš savo dainų.

Niekada negalvojau, kad tai bus tikra ir busiu taip arti kažko įžymaus. Dabar ta akimirka. Tas laikas... Stebėjau ją ir negalėjau atitraukti akių nuo jos tobulo balso ir visų emocijų, kurias ji perdavė klausytojams.

Staiga pajaučiau, kaip kažkas ėmė bėgioti prie kojų. Apsižvalgiau ir supratau, kad tai mažas berniukas, laikantis rankoje nedidelį lėktuvėlį ir lakstantis aplink kiekvieną žmogų skleisdamas lėktuvo leidžiamus garsus. Staiga berniukas sustoja ties manimi ir pakėlęs akis šypsosi. Jo akys ryškiai žydros, bet tuo pačiu gilios lyg vandenynas. Jos tokios gražios. Spindi lyg deimantukai, o šypsenytė plati ir pilna dantukų. Atsitupiu prie jo, kad akių kontaktas būtų viename lygyje. Berniukas patraukia garbanotus plaukus sau nuo akių ir pakėlęs ranką man virš galvos paglosto galvą.

-Tavo plaukučiai labai švelnūs. -vaikiškai taria berniukas.
-O tavo akytės labai gražios. -pačiupusi berniuko ranką, paglostau ją ir šypteliu.
-Tu labai panaši į mano mamytę... - tyliai taręs, tuoj paleidžia mano ranką ir tvirčiau pagriebęs žaislinį lėktuvėlį nuleidžia akis ir staigiai nubėga nuo manęs.

Jaučiuosi keistai, ką toks mažas žmogeliukas veikia vienas tokioje žmonių sumaištyje? Kur jo tėtis ar mama? Apsisukau apsižvalgyti, kai išgirdusi Viktorijos padėkos žodį, ant scenos užlipo kostiumuotas vyras su madingais ūsais, kurie tikrai nebuvo, kaip visų. Jie buvo ilgį ir šonuose užriesti į viršų. Stebėjau jį, kai net nepajutusi, kas vyksta pajutau kitų žmonių šypsnius į mane. Susigėdusi pasitraukiau į šalį. Įtariau, jog Viktorija pristatė mane, o aš tai praleidau.

Žmonės kėlė korteles ir dalyvavo aukcione. Buvo parduodamos suknelės už tam tikrą sumą, kai ponai ar ponios pasiūlydami daugiau, tą didesnę sumą skirdavo negalią turintiems vaikams. Prieš kiekvieną suknelę būdavo papasakojama istorija apie kažkokį atsitiktinį vaiką, kuriam trūksta pinigų, kad galėtų vaikščioti, matyti ar tiesiog gyventi.