Atskiri pasauliai TĘSIAMA

6 Skyrius

Nesupratau, kas mamai negerai... Nuperku maisto, blogai, grįžtu vėlai, blogai, rūpinuosi, blogai... Nebegaliu taip! Bloga nuo jos nerišlaus balso, priekaištų, apgirtusio veido, o vien kvapas... Daug dalykų nutyliu, o ji vis tiek laiko mane kalta ir net nepagalvoja, kad man sunku, kad man reikia meilės, šilumos, kad man reikia moteriškos, suaugusio žmogaus paramos. Bandau jai padėti, bet ji mano, kad jai viskas gerai, kad čia aš kažkokia nesveika.

Ėjau tuščia gatve, lauke jau buvo gerokai sutemę. Man nebebuvo svarbu, kas nutiks dabar, ryt ar poryt, galėjau ir mirti, bet tik daugiau nebebūti su mama. Myliu ją. Vis dar myliu, bet kiekvienas jos žodis, veiksmas ir ne pagarba man, naikina tą skaudų žodį, kurio bet kam pasakyti, nesugebėčiau. MYLIU, tai žodis turintis tokią didelę galią ir tiek daug savyje, kiek neapibūdintų nei vienas kitas žodis.

Pūtė žvarbus vėjas, o skruostais krintančios ašaros atrodė krinta lyg kristalų akmenukai. Pakėliau akis ir supratau, kad jau esu prie tėčio namo. Niekada taip greitai nebuvau atsidūrusi, kitame gatvės gale. Visa laimė, tėtis buvo namuose, o dar geriau jis buvo lauke, taisė mašiną ir tyliai keikėsi. Galėjau girdėti, kiekvieną jo pasakytą žodį, kai mašina nesugebėdama užsivesti, tik dar labiau erzino jį.
-Tėti?-priėjusi arčiau, tariau atkreipdama jo dėmesį, nes, kol stovėjau šalia, jis net nepažvelgė į mano pusę.
-Net nepastebėjau! - išsigandęs atsisuko ir suplojęs rankomis, tuoj nusimovė darbo pirštines ir žengęs žingsnį, du į priekį, apkabino mane.-Tu mano ypatinga uogelė... - netrukus išgirdau šnabždesį sau į ausį.

Jaučiau, kaip milžiniškas meškinas apglėbia mane. Man taip to reikėjo, taip to trūko... Tėtis buvo apkūnus ir tvirtai sudėtas vyras. Jis nebuvo storas, jis tiesiog mėgo pavalgyti ir prie televizoriaus atsigerti alaus. Tėtis buvo vardu, Tomas, miestelyje garsus, kaip geriausias skulptorius. Jis buvo labai kūrybiškas, todėl negailėjo laiko skaptavimui iš akmens. Nesistebėjau, kodėl visas kiemas buvo apkrautas įvairiausio dydžio skulptūrėlėmis.

-Čia norėjau pasakyti... - atsitraukusi, bandžiau kalbėti, bet nežinojau nuo ko pradėti.-Rytoj išvažiuoju pas Viktoriją į Niujorką, todėl... - staigiai nusišluosčiau ašarą.
-Rytoj?! - nutraukęs mane, nustebo.
-Taip. Atvažiuos Trojus manęs pasiimti.

Tėtis atsirėmė į mašiną ir ėmė kasytis vešlių plaukų sudėtą viršugalvį.
-Gerai... Gerai... - burbėjo sau po nosimi.
-Nueisi prižvelgti mamą? - netikėtai, klausimas išsprūdo man iš lūpų.
Tėčio veidas išsitempė ir tapo ilgas ir ryškiai persikreipęs.
-Kokia tavo didelė širdis... - nusistebėdamas, apkabino mane per pečius ir pasileido eiti link namo įėjimo.

Tėčio namas buvo nedidelis ir kiek senamadiškas, kai pravėrus jo duris, iš karto užpuolė būrys šunų. Na taip... Tėtis jų turėjo dešimt. Vis gelbėdavo visus paliktus likimo valioje ar tiesiog rastus gatvėje parsivesdavo namo ir jei niekas nepaimdavo, pasilikdavo sau.
-Laki!-staigiai sušuko tėtis, net nespėdamas pakabinti striukės, kai šuo jau šlapinosi ant svetainės kilimo.
-Ir, kiek tau vargo su jais... - nusistebėdama nusirengiau pati ir pakabinusi tėčio striukę, pagriebiau mažiausią mergaitę į savo rankas. Prisėdau ant sofos, kai tuoj būrys šunų prigulė po kojomis, šalia, ar net virš galvos, ant sofos atkaltės. Kambario kampe pastebėjau sustatytas skulptūras, ant žemės mėtėsi skaptavimo įrankiai, o ant spintelės gulėjo gan didelė krūvelė žurnalų apie meno kūrinius.

-Žinai, tik šunys visada tave myli ir niekada neišduoda. Duodi valgyti ar ne. - ramiai taręs tėtis, nutraukė tyla  ir užsidarė vonioje.
Ilgai galvojau apie jo pasakytus žodžius, kai jam grįžus, nenuleidau akių nuo jo. Vyras sustojo ir pažvelgęs į mane bandė suprasti, kodėl taip elgiuosi.

-Mama mane smaugė. - kažkodėl turėjau tai pasakyti.
Tėtis pasibaisėjo, kai prisėdęs šalia pagriebė mano ranką.
-Ir visą tai už sudaužytus vyno butelius. Ar tai tikrai labai blogai? - pratęsiau.
-Sveikas žmogus, ne pyktų už tokius dalykus... - tyliai tarė, kai neakivaizdžiai, bet ėmė apžiūrinėti mano kaklą.
-Net nebenoriu būti namuose. Bijau...
-Reikėjo ateiti pas mane. Juk žinai, kad tu čia visada laukiama. - atšlijęs, bandė įrodyti tėtis.
-Žinau...Bet pats supranti, jog ir vienam tau čia per ankšta, o ir mamos nesugebėčiau vienos palikti. Juk žinai, kad ji man rūpi. Negaliu be jos, kai žinau, kad jos galiu netekti... Noriu, kad ji pasikeistų. O ir tu turi daug darbo, aš tik trugdyčiau...
-Niekada netrukdai... Niekada.
Tėtis daugiau tylėjo, kai taisydamas arbatą, kažką murmėjo panosėje.

-Sakei kažką?
-Štai kodėl aš išsiskyriau su tavo mama. Pastovios išgertuvės, priekaištai, replikos... - nutilo. - Nes tik šuo gali būti ištikimas ir pats geriausias draugas. Juk žinai, kad negaliu prižadėti, jog nueisiu pas mamą. - lyg niekur nieko, pamiršęs praeitą temą, grįžo prie dar senesnės.
-Žinau,bet... - nuleidau akis.
-Pasistengsiu. - užbėgęs įvykiams už akių tarė jis.

Dar ilgai kalbėjome, tėtis pasakojo apie skulptūras, kurias neseniai padarė ir naują šuniuką, kuris greitai papildys jo namus. Buvau laiminga, kad tėtis turi ką veikti ir nepiktnaudžiauja alkoholiu, bet rūpestis ir nerimas jo balse nedavė ramybės.

-Tau kažkas blogai? - sustabdžiusi jį ir sulaikydama už pečių, klausiau. - Juk viską pasakytum man. Ar ne?
-Taip... Man neramu, kaip susitvarkysi tokiame mieste, kaip Niujorkas. Tai ne mažas miestelis, kuriame dabar gyveni, tai daug daug kartų didesnė tvirtovė, kuri niekada nemiega. Žmogžudystės, vagystės, viskas daug brangiau, gausybė žmonių, triukšmas... - vardijo tėtis, lenkdamas pirštus vieną po kito.

-Žinau,bet tu žiūri tik į blogąją pusę. Yra ir pliusų. - pateisinau.
-Tu šaunuolė. Pasieksi daug, o dėl mamos nesijaudink, neprapuls. Jei drįsta tave smaugti, net mama jos nevadinčiau... - suurzgė jis.
-Bet ji vis tik mama...

Dar truputį pabuvusi, išsiruošiau namo. Nors čia labai patiko ir tėčio draugija labai tiko šiam vakarui, bet turėjau grįžti ruoštis rytojui, nes nežinau net kada atvažiuos sesers vaikinas Trojus. Tėtis išlydėjo mane, kai lyg atsipeikėjęs, apsirengė ir jis. Netrukus kartu išėjome į kiemą.
-Padėk man užkurti mano senutę, tada parvešiu tave, nes lauke jau labai sutemę, visgi vienuolikta vakaro, ne pirma dienos.

Sutikau. Netrukus įsėdau į nediduką, kreminės spalvos, "opel" markės mašiniuką. Tėtis liko lauke, kai atsidariusi priekinius langus, klausiau ką toliau pasakys. Vairuoti mokėjau tėčio dėka ir su jo pagalba išsilaikiau teises, bet vairuoti dažnai netenka, o ir galimybių nelabai turiu. Tėtis stūmė mašiną iš galo, kai bandydama ją užvesti, niekas nesigavo.

-Sankabos pedalą atleidinėk pamažu, nes darant tai staigiai gali peršokti arba nutrūkti pagrindinis variklio diržas.-staiga išgirdau tėčio komentarą.

Vykdžiau visus nurodymus, kai po kelių kartų, mašina užsivedė.
-O taip! - nudžiugusi, suplojau rankomis.
Keistai džiaugiausi, buvau laiminga dėl tokio mažo dalyko, kai atidarydama dureles, vietą norėjau užleisti tėčiui, bet jis sustabdė mane ir be žodžių uždarė mano atidarytas dureles. Likau kiek pasimetusi ir ne supratusi, kai jam atsisėdus šalia, supratau, kad galėsiu vairuoti.
Tylėjau ir buvau susikaupusi, kai dar apsukusi ratą aplink rajoną, klausiau dvidešimto amžiaus kūrinių. Kai kuriuos dainavome kartu su tėčiu, o kai kuriuos traukė vienas pats tėtis, kai stabtelėjusi prie namų, net nusiminiau, kad baigėsi laikas su tėčiu...

-Paskambink, kai nuvyksi į Niujorką. Dabar pinigų neturiu, todėl atsiūsiu tau į banko sąskaitą, kai turėsiu ir galėsiu...
-Tėti baik. -nutraukiau jį.-Čia aš uždirbtus pinigus turėčiau duoti tau už viską ką man suteikei gyvenime.
- Rūpinkis savimi, nupirk skanėstų šuniukams ir jie nuo to bus tikrai laimingesni nei aš, žinodamas, kad pinigus uždirbai labai sunkiai ir atidavei man.-tvirtai kalbėjo. -Mano ypatingoji uogelė. Nežinau ką be tavęs daryčiau...Tavo didelės akys ir ta šypsena, aš taip jų pasiilgsiu...- pastebėjau jo akyse ašaras.-Niekada neleisk mamai tavęs žeminti ar mušti, ji nenusipelnė to, ji nenusipelnė tavęs...
-Tėti prašau... Man skauda tave palikti, o dar tu nevaldai savo emocijų... - palietusi jo skruostą, nuvaliau nuriedėjusią sūrią ašarą, kai jis palietęs mano plaštaką nudirbtomis ir šiurkščiomis rankomis, priminė jo sunkų darbą, kai dirbdavo net naktimis, kad išmaitintų šeimą.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐