Atskiri pasauliai TĘSIAMA

72 Skyrius

Į kambarį įėjo Markas. Jis trumpam pažvelgė į mane. Aš stovėjau prie veidrodžio, todėl supratęs, jog nieko neveikiu, pakvietė aukštą ir tvirtai sudėtą vyrą.
-Tai Kupas, jis bus tavo asmens sargybinis.

Vyras dėvėjo juodą kostiumą, o po švarku paprastą juodą palaidinę. Jo plaukai buvo trumpai kirpti, todėl ant ausies buvo matyti ausinė. Stovėdamas šalia Marko nedaug skyrėsi nuo jo, tik buvo šiek tiek žemesnis. Jo rankos buvo sudėtos už nugaros, o veidas nutaisęs rimtą, bejausmišką išraišką. Jis iš tiesų atrodė rimtas tipas su kuriuo geriau neturėti reikalų.
-Jis tave prižiūrės, įvykdys visas užgaidas ir eis visur kartu su tavimi. - ypač pabrėžė sakinio galą. - Nebus jokio nenoriu ar palauk manęs čia.
-Tikiuosi į tualetą galėsiu nueiti viena? - pašaipiai paklausiau.
-Lora... Nepradėk. - Markas susiraukė.
-Man ten nėra pavojaus, ten ramu. - ramiai kalbėjau tvarkydamasi plaukus.
-Tu nežinai kas tavęs lauks nuvykus, o man tavo saugumas dabar pirmoje vietoje, todėl nesiginčyk. - nervinosi Markas.
-Palik mus vienus. - tariau Kupui.

Jis nervingai nužvelgė mane ir pasimetęs nežinojo kaip pasielgti. Vyras nejudėjo ir laukė Marko įsakymo.
-Išeik. - Markui tarus, vyras pasišalino.

-Ar man jis būtinas? - vaikščiodama iš vienos vietos į kitą klausiau apie Kupą.
-Taip.
-Bet aš noriu aplankyti tėtį, tai ką jis veiks tuo metu?
-Bus kartu su tavimi.
-Ne! Aš noriu pas tėtį viena! - griežtai tariau sustodama prieš Marko veidą.
-Gerai, jis palauks mašinoje, - nervinosi.- Viskas tik dėl tavo saugumo, nežinai kokioje bėdoje tavo draugė.
-Jis man atrodo piktas ir aš juo nepasitikiu.
-Priprasi. - Markas šyptelėjo ir pakelės smakrą, švelniai sulietė mūsų lūpas.

Viduje jaučiau baimę, norejau vykti kartu su Marku, bet privalėjau savo gyvenimu pasirūpinti viena ir nekišti ten kitų. Mėgavausi bučinių ir norėjau čia likti amžinai, bet Markas atsitraukė ir pagriebęs mano lagaminą, išsivedė iš kambario.
-Lora. - tylus vaiko balsas nuskambėjo man už nugaros bandant lipti laiptais žemyn.
Atsisukau ir išvydau Aretą, laikantį  rankoje minkštą meškutį, tą akimirką  paleidau Marko ranką ir nuėjau prie vaiko. Atsitūpiau šalia, kad mūsų akys būtų viename lygije.

-Tau viskas gerai?-jo ranka ėmė glostyti mano plaukus.
-Taip, man viskas gerai. - šyptelėjau jam.
-O kodėl tėtis laiko tavo daiktus? - susižvalgęs supanikavo, jo akyse mačiau baimę.- Jūs susipykot ir tu išvažiuoji? - vaiką apėmė isterija.
-Neee.-ėmiau purtyti galvą bandydama jį nuraminti. - Aš važiuoju padėti draugei, jai liūdna ir jai reikia manęs, kai ji pralinksmės aš grįšiu ir vėl būsiu su tavimi, niekur nedingsiu ir niekada tavęs nepaliksiu. - šypsojausi jam.
Aretas kiek nurimo ir stipriai apkabino.
-Aš myliu tave ir noriu, jog čia liktum amžinai. - išgirdau žodžius sau į ausį.
-Aš irgi tave myliu ir pažadu busiu kartu, bet dabar turiu išvažiuoti ir tu privalai klausyti tėčio ir Gemmos, pažadėk, kad būsi geras? - nuvalydama jo ašaras, paklausiau.
-Pažadu.
Mums atsisveikinus, susitikau su Marku ir nieko nelaukdami išėjome
į lauką. Sėdome į mašiną ir patraukėme link oro uosto.

Važiavome apie valandą laiko, mašinų nebuvo labai daug, todėl gan greitai pasiekėme vietą. Tai buvo didelis oro uostas, bet šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinio, kur skrido visi lėktuvai, Markas turėjo savo liniją ir lėktuvą, kuriuo galėjo skraidyti. Lėktuvas buvo baltas ir labai prabangus, niekada iš arti nebuvau mačiusi nuosavo lėktuvo, todėl tai buvo nauja ir ne patirta.
-Anksčiau nebuvau skridusi tokiu  lėktuvu.- ėmusi jausti baimę prasitariau Markui.
-Tai labai panašu į sraigtasparnį, tik ne taip viską jauti, čia viskas ramiau. - ramino mane.
Žiūrėjau į jį pasimetusi ir nežinojau kur dėtis. Atrodo bijojau net pajudėti.
-Gailiuosi, jog dabar pat negaliu lipti į jį ir skristi kartu, bet viskas bus gerai.-Bandė nuraminti. - Čia tau. - ištiesęs pinigų krūvą, šyptelėjo.
-Man nereikia jų. - nenorėjau paimti.
-Reikia, o gal prireiks, gal kas nors nutiks, turėk, kitus pravesiu į banko sąskaitą.
-Nieko man nenutiks.
-Nesiginčyk!-piktas leptelėjo ir pinigus sugrūdo man į ranką.

Kupas nunešė lagaminą į lėktuvą ir laukė manęs.
-Nerimauju dėl tavęs. - vis nepaleido manęs Markas. -Būk ant ryšio, visada skambink jeigu iškils nesklandumų ir iš ryto susitiksiu su programišiais, kurie padės atrasti tavo draugę.
-Ji Ročelė. - įsiterpiau į jo kalbą.
Markas linktelėjo ir susiraukė, jog ji pertraukiau.
-Jei ji netyčia tau paskambintų dar kartą, pasakyk Kupui, kad staigiai paskambintų man ir ištempk pokalbį kuo ilgiau, tada pavyks susekti kur jos telefonas ir kur ji pati. - paaiškinus Markui, apsidžiaugiau, jog vis dėl to viskas gali būti ir ne taip sudėtinga.

Atsisveikinome ir dar prieš atsiskirdami, stipriai apkabinome vienas kitą.

Lėktuve buvo viena mergina stiuardesė, pilotas ir Kupas. Mergina maloniai bendravo ir atnešė viską ko prašiau. Skrydis truko virš trijų valandų ir iš tiesų praėjo labai greitai ir lengvai. Mes daug kalbėjome apie jos gyvenimo keliones ir nuotykius, todėl tikriausiai kelione dėl to praėjo labai greitai.
-Jau tuoj leisimės.- tarus tai pačiai merginai, ramiai laukiau nusileidimo.
Kupas atsikėlė iš miegų ir nuėjęs atsiprausti, jau buvo pasiruošęs.

Atsisveikinau su stiuardese ir kartu su Kupu lipome lauk iš lėktuvo. Jau buvo apie 7 valanda ryto, todėl lauke buvo gan šviesu, bet tuo pačiu neįprastai apsiniaukę, danguje matėsi juodi debesys. Kupas nešė savo krepšį ir mano lagaminą link vienos iš mašinų.  Sekiau jam iš paskos.
-Kieno čia mašina? - kvailas klausimas nuskambėjo iš mano lūpų.
-Markas mums užsakė mašiną, todėl kol būsime čia ji bus mūsų. - pirmą kartą išgirdau Kupo sodrų ir žemą balsą. Jis nepasimetė ir atsakė į mano kvailą klausimą bei atidaręs galines dureles įleido mane į mašiną.

Daiktus sudėjo į bagažinę ir paklausęs, kur važiuosime, nurodžiau tėčio namų adresą. Fone grojo rami muzika ir tuoj išvažiavę iš oro uosto jau mačiau pažįstamas gatves. Mąsčiau, kodėl kai atsiduriu Šarlotėje visada lyja arba oras yra apsiniaukęs? Nuotaika buvo niūri ir nei kiek nekėlė noro šypsotis.

Pagriebiau telefoną ir dar kartą pabandžiau paskambinti Ročelei.