Atskiri pasauliai TĘSIAMA

19 Skyrius

-Kas dar?
-Tu tikrai kitokia... - nepaleido manęs ir liūdnai žiūrėdamas man į akis tarė.
-Ir, kas čia tokio būti kitokiai?! - bandžiau išsivaduoti.
Markas lyg nusivylęs nužvelgė mane ir paleidęs ranką privertė susidomėti. Jo akys slėpė tiek daug skausmo, tiek daug nežinomybės ir nusivylimo, kiek neslėpė mano visas gyvenimas. Jis staigiai pasikeitė ir tapo rimtas.
-Kažkas nutiko? Atsiprašau, kad... - jaučiausi kalta.
-Šaa...-nutraukė mane. - Iškviesiu tau mašiną, kad parvežtų namo. - visiškai rimtas ir be emocijų tarė,kai išsitraukęs telefoną, išlipo lauk.

Ką padariau ne taip? Kažką pasakiau? Ne... Jis tikėjosi iš manęs daug daugiau... Galbūt pagalvojo, kad aš kokia nepatyrusi mokinukė,kurią bus lengva nusivesti iki lovos. Mums pradėjus kalbėti apie mano išskirtinumą jis pasikeitė, atrodė ėmė dar labiau pykti ant pačio savęs.

Netrukus išlipau iš mašinos ir eidama aplink mašiną turėjau laiko į Marką pažvelgti iš kitos pusės. Šį kartą jis nedėvėjo kostiumo ir nemūvėjo lakuotų, išeiginių batų. Jis dėvėjo juodas, per kelius plėšytas kelnes, juodą džemperį ir juodus kedukus. Jo juodi plaukai buvo suvelti, keletas sruogų krito ant akių, o kita dalis liko išsisklaidžiusi viršugalvyje. Vaikinas kalbėjo telefonu paėjęs į šoną ir spardydamas akmenuką, dar labiau tolo.

Nežinau, ką jis turi tokio savito man, bet mano vidus nesupranta, kad jis tik eilinis, visų trokštamas vaikinas. Pripažįstu, kad jis išskirtinis, nes vien akys priverčia panirti į neregėtą pasaulį, o kūnas gali suteikti papildomo prieskonio niuriam gyvenimui.

Netrukus Markas padeda ragelį ir griežtu žingsniu artėja link manęs, kai nuo jo niūraus ir šalto veido bijau net pajudėti.
-Albertas netrukus atvažiuos tavęs paimti, o dabar sakei reikėjo žirnelių? - susiraukęs, rimtu veidu tarė.
Prisiminusi, ko čia atvažiavome lyg užvesta ir nieko nekalbėdama, nuėjau į parduotuvę. Žmonių čia nebuvo, tik stovėjęs  pagyvenęs kasininkas, nužvelgė mane ir toliau braukė rašikliu ant žurnalo už prekystalio.

Markas sekė mane, kai man sustojus prie šaldytuvo, vaikinas pagriebė vieną žirnelių pakuotę ir padavė man. Švelniai pagriebusi Marko ranką, maišelį uždėjau ant jo sutinusių krumplių.
-Kas nutiko? - laikydama maišelį klausiau jo.
Markas tylėjo, todėl pakėlusi akis į jį,  pamačiau tik nustebusį ir susiraukusį iš nuostabos vaikiną. Maniau Markas nenori kalbėti, bet kita ranka apglėbęs mane prisispaudė arčiau. Jis buvo aukštas, todėl mano pakaušis net nesiekė jo smakro.

- Juk tu Viktorijos White sesuo, kaip galėjau tikėtis kažko kito... - išgirdusi jo tylų balsą, staigiai atsitraukiau ir suraukusi kaktą nužvelgiau jį.
-Kažką man nori pasakyti į akis? - pykau ant jo. Visgi tai galėjo būti mano sesers pažeminimas per mane, kad turi tokią seserį, o galbūt jis nusivylęs tik manimi?
-Ko tikėjaisi?
-Kad busi, kaip visos. - rimtas atsakė.
-O tai blogai?
-Manau Albertas jau laukia.-liūdnas tarė ir nuėjęs prie kasos bei nusipirkęs žirnelius išėjo į lauką.

-Kodėl nepasakai visko tiesiai šviesiai?
-Jis jau laukia. - ignoruodamas mane, ėjo tiesiai žiūrėdamas į priešais stovintį džipą.
-Kodėl ignoruoji mane?! - užbėgusi jam už akių, sustabdžiau.
- Žirneliai? Tu rimtai? Koks kvailys tai sugalvojo?-susiraukė.
Likau dar labiau įskaudinta.
-Mulkis ir visiškas pasipūtėlis!- bandžiau ji pastumti, bet jis buvo kietai ir tvirtai kojomis įsikibęs į žemę.

Markas suraukęs kaktą nužvelgė mane ir geismo persipildžiusiomis akimis praėjo mane ir atidaręs juodos mašinos dureles liepė lipti. Stovėjau vietoje ir nesiruošiau pajudėti iš vietos.
-Nelipsiu į šią mašiną, nepažįstu to vairuotojo... O ir pati mašina atrodo labiau bauginanti nei visas likęs pasaulis.
-O mane pažinojai?-pakėlė antakius.
-Užteko pažinoti seserį ir pamatyti, kad jus kažkas sieja. Kodėl tu man keli tiek daug klausimų?
-Važiuok namo. Negali čia ilgiau būti. Prašau... Pažadu viską dar paaiškinti. - žvalgydamasis aplink paragino.