Atskiri pasauliai TĘSIAMA

11 Skyrius

**Trojaus POV**

Tuštinau jau antrą puodelį, šaltos kavos, kai matydamas miegančią Lorą, galėjau tik pasvajoti, kaip jai gera. Kelias ilgas, tiesus, kelyje daug mašinų. Klausiau dainų, kai Lorai prabudus, pagarsinau vieną mėgstamiausių dainų ir ėmęs dainuoti, atsigavau. Miegas nuplaukė kažkur toliau, kai bosinės kolonėlės tik dar labiau užvedė. Kai kurias dainas dainavome kartu, kai laikas ėmė tirpti. Su ja jaučiausi gerai. Keista, bet jaučiausi lyg būčiau su gera, daugybę metų pažinota drauge. Jos nuoširdumas ir šilta šypsena, leido suprasti, kad jai patinka čia būti. Jos netrikdė mano muzika ir vairavimas. Mėgau greitį, todėl kelionė nebuvo rami.

-Kur mes? - staiga pasigirdo Loros klausimas.
Patylinau muziką ir spustelėjęs vairą, žvilgtelėjau į GPS ekraną.
-Naujajame Džersyje. Liko apie septyniasdešimt mylių.
-Apie dvi valandos... - sušnabždėjo sau panosėje mergina.
"Visiškai teisingai." - pagalvojau ir keistai nusistebėjęs, stengiausi išlikti ramus.
-Nori sustoti degalinėje?
-Ne, bet jeigu tau reikia, gali užsukti. - rūpestingai tarė.
-Užsuksim.-šyptelėjau.

Po degalinės tęsėme kelionę, kai gerokai viršydamas greitį, norėjau greičiau grįžti namo ir lipęs į lovą pailsėti. Lauke jau buvo gerokai sutemę, todėl kankinantis miego troškimas, tik dar labiau erzino, o kelias atrodė niekada nesibaigs. Lora sėdėjo tylėdama. Nekaltinau jos, kad nebando manęs išblaškyti, tauškėdama, kad ir bet kokias nesąmones. Visgi mes tik šiandien susipažinome ir visi tie įvykiai su Rita. Turbūt jai nėra malonu apie tai žinoti, matyti ir girdėti, visgi ji ne kokia kvailė, kuri nesupranta. Na bent taip nemanau... Pražergtos kojos, gėdos jausmo neturėjimas ir dar tas vulgarumas. Rita suaugusi moteris, turėtų nebesielgti, kaip kokia ištroškusi meilės prostitutė.
Nežinau ką turėjo ištverti Lora, bet tai tikrai nebuvo lengva. Nepažįstu tos merginos, bet galiu pasakyti tik tiek, kad noriu pažinti. Juk niekada gerų žmonių, kuriais gali pasitikėti nebus per daug.

-Kur mes ? - staiga išgirdęs girgždantį Loros balsą, atsisukau į ją.
Staigiai apsižvalgiau ir supratęs, kad esame Niujorko pakraštyje, pradėjau susivokti, kad buvau taip paniręs apmąstymuose, kad net nesupratau, kaip taip greitai prabėgo dvi valandos.

Lora buvo nustebusi. Tokių didelių akių seniai nebuvau matęs. Mačiau, kad ji žiūrėjo į tolumoje besimatančius Niujorko dangoraižius, kurie iš čia atrodė labai labai maži, o tos mažos šviesos degančios atskiruose langeliuose ir virš pačio miesto, kūrė savitą meną. Mergina gaudė kiekvieną blyksnį ar neįprastesnę mašiną.

Netrukus atsidūrus ant vieno mano mėgstamiausių tiltų, pastebėjau, kad patiko ne tik man, bet ir Lorai. Mėgaujausi ta tamsa už tilto ribų, kai pats tiltas buvo apšviestas gan ryškių šviesų.

-Mes žemutiniame Manhatane.-tariau.

Tos didelės, rudos merginos akys ėmė žybčioti, kai nespėjus žvalgytis į skirtingas puses, žinojau, kad jai patiks. Atsidūrėme viename iš kamščių, kai palaukę eilėje gal dvidešimt minučių, patraukėme link pačio sąmyšio. Miestas alsavo gyvybe, o dešimta vakaro atrodė lyg dienos vidurys. Žmonių ir mašinų čia niekada netrūko. Pasukau link mūsų buto, kai pasivažinėjęs nuošalėsnėse gatvelėse, ieškodamas vietos mašinai, tuo pačiu metu atsilaisvino vieta prie pat įėjimo. Gyvenome pačiame Manhatane, todėl vietos mašinai ar ramybės čia nebuvo galima rasti. Namas gan nedidelis, bet labai jaukus. Pirmame aukšte restoranas, o kituose gyvena žmonės.

-Viskas? - milžiniškomis akimis, žvelgė į mane Lora.
Atsipeikėjęs linktelėjau jai, kai išlipęs iš mašinos pagriebiau jos daiktus ir kartu su ja žengiau link pastato įėjimo.

Man buvo keista žiūrėti į tokią merginą. Atrodė ji dar tokia nekalta ir blogybių nepaliesta būtybė. Jai buvo įdomūs visiški niekai, kai tai palyginus mažas lašas jūroje. Man patiko jos paprastumas, nes tai priminė mane. Mane, kai buvau žymiai jaunesnis ir neragavęs rūgščios likimo duonos.

**Loros POV **

Buvau gerokai per daug nustebusi. Stovėjau tarp milžiniškų pastatų, kai palyginus su manimi Trojaus veidas atrodė nė kiek nenustebęs. Priėjęs geležines, švelniai pilkšvos spalvos duris, prie nedidelio skaitytuvo, pridėjo baltą kortelę ir durims sucypus, jos prasivėrė. Atvėriau jas labiau, kai Trojui praėjus pro jas, kartu su mano daiktais atsidūrėme visai kitame pasaulyje nei išorė. Čia kvepėjo prabanga ir nebuvo panašu į bendrą koridorių.

Erdvė skendėjo šaltoje baltoje spalvoje ir dalyje juodos. Trojus paspaudė mygtuką, esantį prie juodų durų ir jam ėmus veikti, teko kiek luktelti, nes liftas nusileido iš pačio viršaus ar bent beveik pačio, nes kol atėjo iki mūsų truko tikrai ilgai. Įlipę į ankštą erdvę, galėjau girdėti, gilų vaikino alsavimą ir jo ranką, kuri be paliovos lietė manąją. Jaučiausi susikausčiusi ir patekusi ne į tą gyvenimą. Kur girgždančios grindys, atsilupę tapetai ir senamadiški baldai nebeegzistuoja. Kur niurios spalvos ir tyla virsta pamiršta akimirka praeityje.

Krūptelėjau, kai lifto varpelis, gan garsiai suskambo. Trojus lyg niekur nieko išlipo lauk ir šiltai šyptelėjęs man, priejo prie vienų iš baltų durų. Buvome pačiame viršuje, bet net nenutuokiau kelintame aukšte.

-Koks čia aukštas?
-Devintas. Kažkas ne taip? - ieškodamas raktų kišenėse pažvelgė į mane sustodamas tai daręs.
-Keista. - pataisiau jį.
Vaikinas supratingai linktelėjo ir daugiau nebeklausė. Nerasdamas raktų, jis suraukė kaktą ir nusprendęs paspausti durų skambutį, sugriebė laikytą dėžę tvirčiau.

Kažkas už durų krebštelėjo, kai kitoje  durų pusėje, raktas pasisuko ir durys prasivėrė.

Atrodo slegiantis jausmas viduje pranyko. Prieš mane stovėjo Viktoriją. Ji stovėjo buto viduje ir nekaltai žvelgdama į mane atrodė visai kitaip nei paskutinį kartą. Jos šviesūs, išbalinti plaukai, lengvai krito ant pečių, o apkūnesnės kūno formos, jai tik dar labiau tiko. Jos veide mačiau šypseną, o žydruose akyse žybsinčios kibirkštys, tik ir vertė greičiau apsikabinti.

-Taip pasiilgau tavo kvapo. - pati pirma puolė man į glėbį sesuo, kai man nespėjus prasižioti, ji susirūpino. - Galvojau grįšit vėliau, nespėjau nieko paruošti.

-Aš neišalkęs, o kartu su Lora visada gali išeiti į miestą pavalgyti ir tai bus net labiau į naudą. - įsiterpė Trojus.
-Ačiū zuiki, žinojau, kad tu taip pasakysi. - paleisdama mane, apkabino Trojų ir neilgam pakštelėjus jam į lūpas pagriebė mano ranką ir staigiai nusitempė į buto vidų.

-Laiptinėje gi nestovėsi.-sukrizeno sesuo,kai atidariusi spintą ėmė ieškoti šlepečių.
Mačiau, jog ji jaučiais taip pat nepatogiai kalbant su manimi. Nors mes sesės, bet tikrai ilgą laiką nesimačiusios ir taip pasikeitusios. Negalėjome susitaikyti, kad tai tie patys žmonės.

Apžvelgiau aplinką ir buvau gerokai per daug suglumusi. Čia tvyrojo milžiniška erdvė, savitas stilius ir spalvos. Balta ir pilka lyg papildė viena kitą, o kitos spalvos pridavė išskirtinių detalių. Butas buvo išsidėstęs per du aukštus, todėl iš pirmo aukšto galėjai matyti antrą ir tai atrodė dar labiau neįprasta. Pagrindinėje zonoje stovėjo platus stalas ir šešios kėdės, moderni virtuvė ir tamsūs laiptai. Už laiptų stovėjo plati, odos imitacijos sofa, prieš ją  didelis televizorius. Bute nebuvo daug langų, o dar kai už jų tamsu, nelabai kažką supratau, nes jis jau iš savęs buvo tamsus. Prie televizoriaus degė stalinė lempa, o virš jos ant sienos kabėjo daugybė įdomių paveikslų.

Įsispyriau į tapkutes ir ėmiau vaikščioti po butą.

___________________________________
Jei patiko, vote ⭐