Atskiri pasauliai TĘSIAMA

54 Skyrius

-Suprask. Mano santykiai su tėvu yra tikrai nepavydėtini, todėl manęs net nesuprasi. Nežinau ar tikrai galiu tavimi pasitikėti. Mano gyvenime visko buvo ir yra labai daug. Net nebandyk viso to suprasti ir išgirsti, nes visam tam reiktų atskiros knygos.
-Bet aš tik norėjau išgirsti...
-Aš žinau, kad tau įdomu ir svarbu  žinoti viską, tačiau ateis diena ir sužinosi. Dabar neapsikrauk, tik žinok viena, jog Villiam'as yra labai blogas žmogus. Juo negalima pasitikėti ir atsimink jis neprognozuojamas. Venk jo ir geriau nieko niekada neatskleisk apie save.
-Turi seserį?
Tik paklausus sustingau. Juk jis nežino, jog klausiausi jo pokalbio.
Markas sutriko ir įdėmiai nužvelgė mane. Jis lyg supyko, atsitraukė.
-Aretas kažkada minėjo. - įsiterpiau.
-Aretas jos neatsimena. Jis buvo per mažas, jog apie ją kažką žinotų. Supratau, jog klauseisi mūsų pokalbio. - susiraukęs tarė.
-Viskas įvyko netyčia...
-Ateis diena ir viską sužinosi, dabar nieko neįvyko, tik prašau daugiau nesiklausyk svetimų pokalbių. - tai taręs nieko nelaukė ir pasišalino iš kambario.

Markas netrukus persirengė ir kažkur išvažiavo. Daug svarsčiau ir galvojau, mintyse buvo didelė sumaištis ir nežinomybė.

Po 3 savaičių

Viskas vyko įprastai. Naujas Areto darželis, nauji būreliai, rutina ir suplanuotos dienos. Marką mačiau labai retai. Jis daug dirbo ir mažai laiko skyrė mums su Aretu, tačiau kartais pasikalbėdavome tryse arba dviese po darbų. Dažniausiai pasakodavau apie Šarlotę, save, o jis klausydavo. Pasakodavau apie savo gyvenimą ir kitus nereikšmingus dalykus. Jis norėjo pažinti mane labiau, gilinosi į mano charakterį ir tai kokia buvau ten ir čia. Daug ko nepasakojau, apie mamą visai nutylėjau. Markas buvo pilnai uždaras ir į savo gyvenimą nesigilino. Su kiekviena diena mes artėjome vis labiau, tačiau iš Marko pusės nesužinodavau nieko naujo. Gulėdavome tyloje apsikabinę, tačiau ryte viskas būdavo vėl įprasta. Dievinau tuos vakarus, kai jis ateidavo pasikalbėti apie bet ką. Keletą kartų kalbėjau su seserimi, ji laikosi labai gerai, Trojus jau žino apie nėštumą. Kalbėjau ir su tėčiu, jam viskas gerai. Ročelė daug dirba, todėl su ja viskas šalčiau. Susirašome ir tiek. Begalo bijau ją prarasti, bet ji labai keistai vengia manęs. Gyvenimas tęsiasi, bet aš jaučiuosi vis dar vietoje...
Dangoraižio atidarymas pasisekė puikiai, savininkais tapo Markas kartu su broliu Henku. Ten įrengė prabangų restoraną, o aukštesniuose aukštuose išnuomojo patalpas įmonei.

Trečiadienio įvykiai

Susiginčijome su Marku ir nebekalbėjome. Vakare jam atėjus į kambarį eilinį kartą jis bandė kalbėti su manimi apie mano gyvenimą, tačiau man buvo jau nebeįdomu kalbėti apie tai, pabandžius sužinoti apie jo pareiti, jis užsiplieskė ir liepdamas nesikišti, įžeidė mane. Kur lygybė? Jei aš sakau, kodėl norint sužinoti kažką man, tai tampa neįmanoma. Markas susiraukė ir dingo iš kambario.

Ketvirtadienio vakaras

Su Marku nesimačiau nuo vakar vakaro. Žaidžiau su Aretu, kai netrukus atėjo naktis ir nuėjome ruoštis miegui. Marko dar nebuvo, kai Aretui užmigus nuėjau į dušą.

Staiga suklusau. Iš už vonios durų išgirdau krebždesį, išjungiau vandenį, kai staiga kažkas pabeldė į vonios duris.
-Tu greitai? - pasigirdo Marko balsas.
-Taip. - greitai atsakiau.
Nieko nelaukiau ir išlipusi nusisausinau kūną rankšluosčiu. Apsimoviau juodus naktinukus ir ant viršaus ploną megztuką. Plaukus buvau susirišusi į kuodą, todėl paleidus plaukus jie tapo kiek banguoti nes gavo drėgmės ir mažumėle sušlapo.

Kambaryje ant mano lovos sėdėjo Markas. Jis rankoje laikė didžiulę rožių puokštę. Ant spintelės mačiau butelį šampano ir dvi taures. Jis vilkėjo juodas kelnes ir baltus marškinius, kurių viršutinės sagos buvo prasegtos taip atidengdamos dalį jo krūtinės.
-Už ką tai? - paklausiau.
-Norėjau atsiprašyti, jog prieš tai su tavimi buvau toks šiurkštus ir šaltas. Einam. - tik ištaręs paėmė mano ranką ir nusivedė prie lango. -Pažiūrėk į dangų. - ištarė jis.

Pakėliau akis ir pamačiau daugybę žvaigždžių danguje. Jos buvo ryškios. Danguje nebuvo debesų, o ryškus mėnulis apšviesdamas visą kiemą, pridavė jaukumo. Keista buvo girdėti tai, jog Markas nori atsiprašyti. Anksčiau  apart tėčio iš nieko nebuvau gavusi gėlių. Tai pirmas kartas, todėl ragavau labai ramiai ir net nežinojau ką sakyti.
Gėlės gulėjo ant lovos, o mes abu vienas šalia kito žvelgėme į dangų.

-Žinai man su tavimi labai gera. Aš galiu būti savimi ir visai nesirūpinti dėl nieko. Kai tu kalbi, aš viską pamirštu, todėl nenoriu gilintis į savo praeitį, kuri kvepia tik blogiausiais prisiminimais. - žiūrėdamas į dangų sušnabždėjo.
-Suprantu, bet kai tavęs visai nepažįstu, jaučiuosi nesaugiai ir visai pasimetusi.
-Vakar pasikarščiavau, pasistengsiu pasikeisti ir atsiverti labiau.-atsisukęs tarė ir pabučiavo man į kaktą. - Vakar turėjau visą naktį laiko pagalvoti apie viską ir pasakydamas tėčiui, kad esi mano mergina nepagalvojau, kaip pasijausi tu...-žvelgė į mane.- Tad turiu paklausti ar iš tiesų nori ja būti? Nori būti mano gyvenimo dalis?- staiga ištarus Markui, jau žiūrėjome vienas kitam tiesiai į akis.

-Tu labai skubi.
-Gyvenimas per trumpas kažko laukti ir bijoti pasakyti.
-Bet aš tavęs dar visai nepažįstu.
-Aš supažindinsiu. Pasakysiu viską kas tau įdomu. Atsiversiu tau taip, lyg niekam daugiau gyvenime nesu atsivėręs. - Marko akys  kalbant žibėjo. Jis tai tarė su skausmu viduje.
Supratau, jog atsiverti jam labai skaudu ir begalo sunku, todėl priėmiau tai labai rimtai ir atsakingai.
-Žinai... - po mano tylos jis vėl ėmė kalbėti. - Šiandien supratau, jog neturiu nieko... Tik Aretą ir tave. Neturiu nieko daugiau. Viskas tik daiktai, noriu realybės, noriu pamatyti ką reiškia gyventi be rūpesčių, gyventi taip, lyg niekas tavęs nepažinotų, turėti paprastus tėvus, mylimą merginą šalia... Ateityje vadinti ją žmona ir matyti kieme lakstančius MŪSŲ vaikus. Noriu, jog parodytum man tai, nes matau tai tavyje, matau kaip tu paprastai matai pasaulį ir tai taip dieviška. Anksčiau nebuvau jautęs nieko panašaus, bet tu pakeitei mane ir požiūrį į daug dalykų. Ledinę širdį privertei sušilti. - Markui ištarus jis prisiglaudė prie manęs ir pabučiavo į galvos pakaušį.

-Gaila, kad suartėjome tokiomis aplinkybėmis. - liūdnai tariau.
-Bet juk čia kaip tik gerai, tai likimas. Jei nebūtum ieškojusi darbo, nežinia kada būčiau su tavimi susipažinęs anksčiau. Man visada atrodei tokia įdomi, tokia ypatinga .
-Kokia buvau tavo akyse?
-Magija žydi tik retose sielose, o ta magiją pamačiau jau pirmas akimirkas kai pažvelgiau tau į akis. Tai buvo nauja ir nematyta.
-Bet Markai aš bijau...
-Ko bijai mažyte? - švelniai tardamas pakėlė mano smakrą aukščiau.
-Bijau atsikėlus ryte suprasti, jog tai sapnas, jog tu busi vėl šaltas ir nebe toks.
-Ah... Aš toks. Man reikia išmokti būti kitokiu, mano gyvenimas buvo tamsus ir matydamas tiek daug spalvų aš jaučiuosi toks pasimetęs, toks nesuprantantis kur realybė ir kur ne.

-Busi mano?