Atskiri pasauliai TĘSIAMA

74 Skyrius

Mašiną palikome prie gatvės ir pradėjome eiti link kavinės per siaurą gatvę. Tuo metu lauke nelijo, žmonės kažkur labai skubėjo, grūdosi ir bandė praeitį. Kupas sekė man iš paskos ir visą laiką tylėjo. Iš tiesų jaučiausi lyg čia jo net nebūtų, ta ramybė, tas jausmas man patiko.

Pradėjus jausti gardžius kvapus, jau žinojau, kad už kampo bus kavinukė. Įėjome į vidų ir niekas nenustebino. Viskas buvo taip pat, kaip ir išėjau. Staigiai apsižvalgiau ir prie kasos pamačiau naują merginą. Ji buvo labai jauna, smulki ir mielų veido bruožų. Priėjau prie jos.
-Sveiki, ką norėsite užsisakyti?
Žiūrėjau į ją ir neištariau nei vieno žodžio.
-Mūsų naujiena aviečių ir pistacijų pyragaitis, taip pat turime sūrios karamelės su deginto sviesto biksvitu desertą ir šokolado, aviečių bei maskarponės kremo desertą, kurie šiuo metu labai populiarūs. - maloniai kalbėjo mergina.
-Norėčiau visų išvardintų po keturis ir išrink kelis kitus tavo manymu skaniausius ir įdėk viską į dėžutę išsinešimui.

Mergina liko kiek sutrikusi, visai to nesitikėjo ir pasimetusi bandė susigaudyti aplink save.
-Prieš tai norėčiau pakalbėti su tavo vadovu. Ar jis darbe?
Mergina visa perbąlo ir nežymiai linktelėjo, jos rankos ėmė drebėti.
-Pakviesk Mykolą. - šyptelėjau jai ištardama dar kartą.
Mergina atsikvėpė ir tuoj pat nuėjo pakviesti jo..

Ilgai neteko laukti, mergina tuoj grįžo su Mykolu. Ji buvo labai susikausčiusi ir su baime stovėjo šalia jo.
-Lora?! Čia tu?-Mykolo balsas sudrebėjo ir nieko nelaukęs staigiai mane apkabino. - Kaip tavęs pasiilgau, vis galvodavau kaip tu laikaisi, bet matau labai gerai. - nužvelgęs mane, plačiai nusišypsojo.
-Taip, man iš tiesų sekasi tikrai neblogai.
-O kas šis vaikinas? Tavo? Na... - pažvelgęs į Kupą bandė surasti tam tinkamų žodžių.
-Ne, tai ne mano. - šyptelėjau pažvelgdama į Kupą. Jis stovėjo susiraukęs ir labai rimtai nusiteikęs. Jo platūs pečiai ir sukryžiuotos rankos už nugaros baugino.
-Kupai, atsipalaiduok.
Man tarus jis dar labiau susiraukė, nesupratau, kodėl jis negali būti linksmas ir tiesiog malonus kitiems.

-Gal galim pasikalbėti?-ignoruodama Kupą, paklausiau Mykolo.
-Taip aišku. - susirūpinęs senukas nusivedė mane į savo kabinetą.
Kupas ėjo kartu, bet liepus jam palaukti už durų, sulaukiau žudančio jo žvilgsnio ir vos ne vos pavyko susitarti, jog leistų su Mykolu pakalbėti dviese.

-Ar šis vyras tau nieko blogo nedaro? Jis atrodo pavojingas.. - susirūpino.
-Na dabar viskas sudėtinga ir pasakoti būtų labai daug, bet jis tiesiog mano asmens sargybinis, žinau skamba keistai, bet tai naujas mano gyvenimas.. - bandžiau paaiškinti Mykolui.
Senukas liko nesupratęs ir kiek susikaustęs.
-Kuom tada galiu padėti? - susirūpinęs klausė.
Jis sėdėjo savo krėsle ir sukryžiavęs rankas ties krūtine, nežymiai suposi kėdėje.
-Kaip sekasi Ročelei?
Jis sutriko.
-O jus nebendraujat?
-Na kadangi atvykau į vietą, pirma paklausiu tavęs. Jos darbe nėra?
-Rytoj turėtų ateiti, buvau davęs tris išeigines. - greitai išbėrė lyg žirnius.
-Ar galėtum man pranešti, kai ji pasirodys darbe? - kiek su baime paklausiau.
Mykolas tylėjo ir kiek keista išraiška žiūrėjo į mane.
-Tu visai kitokia, kažką slepi nuo manęs?
-Nenoriu įvykiams užbėgti už akių, kol niekas nėra aišku.
-Lora, juk žinai, kad man gali pasakyti viską, padėsiu viskuo kuo tik galėsiu... - pasilenkęs pagriebė man už rankos ir susmeigė akis į manąsias.

-Manau Ročelei kažkas nutiko, ji kažkur dingo, bet nenoriu per daug prisigalvoti.
-Na jai kuris laikas jau sunku. Ji visada pavargusi, nelabai kalba, niekada jos nebuvau tokios matęs. Kartą bandžiau kalbėtis, bet ji mane atstūmė...

-Jai sunku be manęs?
-Manau tai kažkas daugiau...
Mykolas davė Ročelės grafiką ir liepė nesijaudinti.

Prieš išeinant sustojau prie tos pačios merginos pasiimti užsakymą ir susimokėti.

-Viskas gerai gi, apie tave nekalbėjom. - mačiau jog pamačius mane, ji vėl ėmė jaudintis, todėl nuraminau.
-O aš galvojau nori pakalbėti apie mano darbą, nesupratau ką padariau blogai.
-Aš čia dirbau daug laiko prieš tave tai tikrai nesijaudink, viskas gerai, dirbi nuostabiai. - pagyriau mergaitę.
Ji kiek atsipalaidavo ir baigė ruošti dėžę su pyragaičiais.
-Manau dar paimsiu du sūrios karamelės su deginto sviesto biksvitu desertą suvalgyti čia ir du baltos kavos. - tariau merginai. - Reikia pralinksminti šį piktą, užsispyrusi vyrą. - pažvelgiau į Kupą. Šis pavartė akis.

-Kodėl tu toks piktas? - jau sėdėdama su puodeliu rankoje paklausiau Kupo.
-Aš ne piktas. - rimtai atsakė.
-Tu matei save veidrodyje? - susitraukiau.
-Mano toks darbas.
-Jei dirbi man, viskas bus pagal mano taisykles.
Kupas nebuvo patenkintas, jo kūnas įsitempė.
-Pirmoji taisyklė: atsipalaiduok, antroji: tavo nuomonė man svarbi,
trečioji: daugiau šypsokis ir nebūk toks agresyvus ir pavojingas ir ketvirtoji: galim būti draugai?
-Ne!-piktai rėžė.
-Tu jau pažeidei trečiąją taisyklę.
Kupas buvo susierzinęs ir nepatenkintas. Jei nebūčiau Marko mergina, manau jis aprėktų mane ir išvardintu nesveika.

-Man nereikia, kad tu būtum piktas, kad atrodytum agresyvus, aš ne Markas..
-Aš dirbu savo darbą, aš dirbu tai kas man priklauso, privalau tave apsaugoti bet kokia kaina.
-Tau panašu, kad yra mane nuo ko saugoti?
Kupas nesiliovė erzintis.
-Ir atrodyti lyg mielas su šypsena ir laimingas negaliu, turiu atrodyti taip lyg niekas neturėtų nei menkiausios minties artintis ar lysti prie tavęs.
-Markas įsakė?
-Taip.

Dar panorus kažko klausti, mano mobilusis suskambo. Ėmiau jo ieškoti rankinėje.