Atskiri pasauliai TĘSIAMA

1 Skyrius

Šiandien ta diena, kai visą naktį sėdėjau ant lauko laiptų ir laukiau mamos. Sėdėjau lauke, kad sušalčiau ir bent kiek padėčiau susiprasti, kokia ji man svarbi, kaip dėl jos aukojuosi. Mama neatsiliepė arba  numetinėdavo skambučius.

Man skaudėjo. Nesupratau, kaip mylimas žmogus, gali taip elgtis. Jei būtų atsiliepusi, aš būčiau miegojusi ir net nesivarginusi žinoti, kur ji yra. Man buvo svarbu ar jai viskas gerai. Tik tiek. Žiūrėjau į vieną tašką ir svajojau apie ramybę. Kai nebereikės nerimauti dėl namo išlaikymo ir pačios savęs suvaržymo dėl mamos. Argi neturėtų mama mokėti už mokesčius ar bent dalį jų? Argi mama neturėtų suteikti dukrai laisvę? Suteikti savo vaikui ramybę? Jog nereiktų nerimauti ir rūpintis. Gal aš neteisi?

Dirbu kavinukėje, miesto centre ir visus uždirbtus pinigus atiduodu mokesčiams už namą ir kiek galiu apmoku mamos prisiimtų kreditų.  Jau šešios ryto, už valandos bėgsiu ruoštis į darbą ir jau aštuntą ryto turėsiu būti darbe. Mama vis dar negrįžo, tad dar labiau ėmusi nerimauti, imu pykti ant savęs. Kodėl dėl jos turiu kentėti aš? Kodėl per ją negaliu turėti savo gyvenimo? Bet ką aš kalbu, juk ji man rūpi...

Sėdint dar ilgai, jaučiau, kaip šąla kojos, ima gelti kojų pirštų galiukus... Dabar kovo pradžia, vis dar šalta. Staiga pakeliu akis ir išvydusi prie namų sustojančią pilką, seno modelio mašiną, nenuleidžiu akių. Mašina tiesiog stovi, niekas iš jos nelipa, viduje matoma tik juoda spalva, kai užsidegusi mašinos viduje esanti šviesa, apšviečia du žmones sėdinčius  priekyje. Netrukus girgždančios durelės prasidaro ir iš mašinos išlipa mama. Ji nemato manęs, kai, stabtelėjusi, apsisuka ant kulno ir užtrenkia dureles. Mama tvirčiau sugriebusi delninę, svirduliuodama eina takeliu link manęs. Jos išsisklaidę plaukai dengia veidą, atsilapojusi striukė, palaidinės sagos ištrūkusios, likusi vos viena saga, kuri laikė jos vos ne vos iškrentančią krūtinę, liemenėlės ji ne dėvėjo. Mama atrodė, kaip eilinė žemo lygio moteris. Jos trumputis džinsinis sijonėlis buvo apmautas išvirkščias, suplyšusios pėdkelnės. Ji priėjusi arčiau sustojo.

Patraukė sulipusius plaukus nuo veido ir siauromis akimis pažvelgė į mane. Jos veidas buvo išblyškęs, o skaudžiai nukramtytos lūpos, tik priminė apie pašėlusią naktį. Kraujas virė viduje, pykau ant jos. Neviltis baigė sugraužti mane, kai matant tokį vaizdą galėjau tuoj pat apsiverkti. Mama praėjo mane ir išsitraukusi raktų ryšulį bandė pataikyti į spyną.

-Juk atrakinta!-nervingai leptelėjusi, pastūmiau ją į šoną ir atidariusi duris, laukiau kol įeis į namo vidų.

Mama žiūrėjo į mane tokiu tuščiu žvilgsniu, lyg būčiau jai niekas. Ji šypsojosi, bet tai buvo tik malonių prisiminimų ar pašaipos šypsnis. Moteris tuoj praėjo ir žengusi keletą žingsnių link svetainės, numetė delninę ant žemės ir pati kritusi ant sofos nebejudėjo. Staiga paskutinė palaidinės saga plyšo ir krūtinė skaudžiai nusviro žemyn. Stebėdama ją, baisėjausi. Man buvo jos gaila, bet kad ir ką norėjau padaryti, padėti, ji atkirsdavo, kad jai taip gerai ir nebandyčiau kištis.

Apklojusi ją ir jos apnuogintas krūtis, greit užbėgau į antrą aukštą ir kritusi į lovą, pagriebiau pagalvę ir ėmiau rėkti į ją. Siaubingai norėjau miego, buvau pavargusi, bet kam gi tai rūpėjo? Skausmo ašaros ritosi skruostais, kai rišdamasi plaukus į įprastą uodegą, apsivilkau juodas kelnes ir alyvinės spalvos marškinėlius, kurie buvo privalomi dirbant kavinukėje. Svarbiausius daiktus susidėjau į nedidelę kuprinę ir nusileidusi laiptais į apačią užėjau į vonią nusiprausti.

Veidrodyje nemačiau savęs. Nepažinojau to žmogaus, kas buvo ten, kažkur už veidrodžio. Pajuodę paakiai, sutinusios, nuverktos akys, sulipę plaukai ir sulysęs kūnas. Daug nevalgiau, nes taupiau, kad galėčiau nusipirkti kažką sau, kažką būtino.

Pasiryškinau akis tušu ir suskeldėjusias lūpas padengusi vazelinu, jau stovėjau prie lauko durų. Žvelgiau į mamą ir negalėjau suprasti, kaip žmogus taip gali jaustis laimingas? Kodėl ji renkasi patį lengviausią kelią? Tai, kas sunku ir slegia, numalšinti alkoholio pagalba? Ar tai tikrai geriausias pasirinkimas?

Išėjusi iš namų, ėjau tuščia gatve. Žmonių dar nebuvo, bet ir vidurdienį mažai kada pamatysi. Plati gatvė, aplink daug belapių medžių ir pilkų namų, todėl viskas dar labiau juoda ir niuru. Einu viena ir svajoju apie geresnį gyvenimą, svajoju apie šypseną kiekvieną rytą ir tą milžinišką džiaugsmą, kai žinai, kad rytoj viskas bus gerai. Privažiuoja autobusas. Įlipu į jį ir atsisėdusi prie lango, stebiu tą tuščią miestą, vienišas mašinas ir pilkus namus. Yra čia gražių dalykų, bet šį kartą jų nepastebiu.

Autobusas sustoja, kai tingiai išlipusi iš jo, einu šaligatviu link kavinukės. Kavinukė stovi siauroje, akmenimis grįstoje gatvėje, kurioje dažnai praeina žmonės, todėl tai puiki vieta gaminantiems skanią kavą. Viduje dirba Laura, atsakinga už pyragėlių kepimą, bet durys užrakintos, todėl laukiu, kol ateis kavinės savininkas.

Lauke pučia šaltas vėjas, atsiranda keletas, skubančių žmonių, kai sau prieš akis išvystu seną, su tankia pražilusia barzdele vyrą. Tai Mykolas, turbūt vienas iš geriausių sutiktų žmonių. Jis senas, garbingo amžiaus vyras, visada padės, patars ir pagelbės nors ir pats neturės už ko griebtis į gyvenimą.

-Labas rytas. - linksmai nudžiunga vyras. Jis dėvi juodą paltą ir rudą beretę.
-Labas rytas.-kukliai tarusi, nuleidžiu akis.
-Vėl problemos su mama? - rakindamas duris, domisi.
-Kaip visada... - lyg tai būtų normalus dalykas tariu.

Mykolas susiraukia, bet nieko nebesakydamas įleidžia mane į vidų. Staigiai nužingsniuoju į nedidelę virtuvę ir pasisveikinusi su Laura nužvelgiu ją, nes šiandien ji, kaip niekad puikios nuotaikos. Staigiai nusimovusi striukę, daiktus susidedu į spintelę ir grįžusi prie Lauros, užsilipu ant spintelės ir stebiu ją. Ji apkūni, gal keturiasdešimties metų moteris, turinti jau suaugusių vaikų. Jos riesta nosis ir žiedu supinti plaukai, nugvelbia mano dėmesį kiekvieną kartą matant ją.

-Kaip rytas? - šokdama pagal radijuje grojusią dainą, paklausia Laura.
Rimtai pažvelgiu į ją.
-Vėl nemiegojai visą naktį? - paniškai suklinka Laura ir priėjusi prie manęs ima čiupinėti veidą.
Laura ir Mykolas man lyg antra šeima, todėl jie žino viską apie mane, o aš apie juos.
-Visą naktį laukiau mamos ir jai parsibeldus vos septintą ryto, nieko nesakė, kaip tik nuėjo miegoti...
-Išvažiuok iš miesto, tau jau nebe septyniolika, kad gyventum su mama ir ją išlaikytum, nes jau ir tuomet uždirbdavai pinigus už jus abi...Užteks. Nebūk vargšelė. - paglostė mano plaukus. - Išvažiuok ir palik mama čia. Ji tikrai nepražus, juk ji jau suaugusi moteris.
-Kuri nesugeba suprasti, jog man sunku? Jog ir ji turėtų dirbti? Ir tu vadini ja suaugusia? - suirzusi lepteliu.
-Tiesiog išvažiuok...Taip bus geriau... Man neramu dėl tavęs ir tavo ateities. Juk ji pripras, kad jai nereikia rūpintis niekuo ir kas tada? - persigandusi ėmė burbėti sau panosėje.
Tylėjau.
-Kas, kur žada išvažiuoti? - staiga įlėkusi į virtuvę, mano draugė Ročelė, nužvelgė mus abi su Laura.
-Niekas. - tvirtai tariau, kai apkabindama draugę, norėjau taip likti amžinai.

Iš Ročelės sklido visiška ramybė ir jausmas, jog mane ji myli, labiau už ką nors kita pasaulyje. Ji spaudė mane vis labiau, o jos rusvi, garbanoti plaukai, glaudėsi man prie veido.

-Ką tik gavome didelį užsakymą iš pačio Niujorko! - į virtuvę įlėkęs, uždusęs senukas sušuko.
-Nuo ko? - staigiai susidomėjo Laura.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐