Atskiri pasauliai TĘSIAMA

5 Skyrius

Darbe pabūnu iki septynių vakaro, kai jau vilkdamasi striukę, susitinku su Mykolu ir staigiai puolu jam diktuoti:
-Išeinu iš darbo.
Mykolas suraukia nosį ir bando suprasti kodėl, kai užbėgusi įvykiams už akių, pratęsiu:
-Rytoj atvažiuos Viktorijos vaikinas, todėl kartu su juo ir užsakymu, važiuosiu į Niujorką. Turbūt pasiliksiu ten ilgam... - nuleidžiu akis, nes imu pastebėti vis labiau liūdintį senuko veidą.
-Geras sprendimas. - rimtas lepteli.-Visada gali čia sugrįžti, o dabar užeik pas mane į kabinetą, užpildysi, keletą dokumentų.-Mykolas ėmė kalbėti labai šaltai.

Nuseku senukui iš paskos, kai prisėdusi priešais stalą ant minkšto foteliuko, spėju nužvelgti aplinką, kol Mykolas kuičiasi stalčiuje.
Aplinka labai jauki, bet atsiduodanti senamadiškumu. Senas subraižytas stalas, išklerusi lentyna, pageltusios, baltos užuolaidos ir nusidėvėjęs kilimas per visą kabineto ilgį. Daug diplomų ir nedidelių paveikslų kabo ant sienos. Čia gražu, kvepia Mykolu ir jo stiliumi - apkrauti aplinką visai ne reikalingomis skulptūrėlėmis.

Staiga kartu su dokumentais, šalia lapo yra padedami keturi šimtai dolerių.
Nustebusi žvelgiu į Mykolą.
-Už ką man tai? Juk nedirbau pilną mėnesį, nesu verta tiek daug pinigų, - atstūmusi senukui atgal du šimtus, ėmiau pasirašinėti darbo nutraukimo dokumentus.
-Tu verta daugiau, čia tik...
-Čia tikrai daug, kaip už pusę mėnesio. - nutraukusi jį, žvelgiau milžiniškomis, nuostabos akimis.
-Paimk ir nieko nebesakyk. - pinigų kupiūras stūmė link manęs.
-Bet...
-Aš labai nuliūsiu, jei nepriimsi jų. - sukryžiavęs rankas ties krūtine, rimtas žvelgė į mane.
-Ačiū... - garsiai atsidususi, priėjau arčiau ir apkabinusi už mane žemesnį, seną ir jau pasiekusi septintą dešimtmetį senuką, pajaučiau ramybę savo viduje.
-Jeigu ištiks bėda, mano numerį turi, visada skambink, visada! - griežtai leptelėjo. - Naktį, rytą ar vėlų vakarą, padėsiu kuo galėsiu, niekada nesijausk, kad esi viena. - plačiai nusišypsojęs, atsisveikino su manimi.

Buvau begalo laiminga, kad teko sutikti tokį žmogų, kaip Mykolas. Jo nuoširdumas ir visiškas pasiaukojimas dėl manęs, kėlė neapsakomą jautrumo audrą viduje.

Priėjau jo kabineto durų išėjimą ir palenkusi rankeną, atvėriau girgždančias duris. Išėjau į koridorių ir, kaip tik sutikau Ročelę. Draugė žiūrėjo į mane suraukusi kaktą ir sukėlusi rankas ties krūtine bandė parodyti savo nepasitenkinimą manimi.
-Kas? - vos išlemenau.
-Kodėl nesakei, kad išvyksti jau ryt?! -pikta klausė. Jaučiau jos balse pykti, bet perpildytą nevilties ir liūdėsio.
-Žadėjau tau pasakyti, bet bijojau...
-Bijojai? - pakėlė balsą.-Ko?
Tylėjau, sutrikusi žiūrėdama į Ročelę,kai ji norėjusi nueiti, liko sustabdyta manęs.
-Ruošeisi išvažiuoti, kad nereikėtų kalbėti su manimi ir tau vienai nebūtų skaudu?
-Ką čia kalbi? Nejuokauk! - nusivylusi, nusistebėjau.- Man per daug skaudu tave palikti, todėl nesakiau ir iš vis, aš pati nespėju susigaudyti, kad tai įvyks jau rytoj...
Ročelė be emocijų žvelgė į mane.
-Tu su manimi buvai nuo pat pirmų dienų, žinai mano visas paslaptis ir pažįsti mane geriau už mane pačią... Galvoji galėčiau taip pasielgti ir palikti tave be jokio įspėjimo?
-Aišku ne... - nuleido akis Ročelė. - Labai liūdna ir vis dar negaliu patikėti, kad nematysiu tavęs kasdien... - staigiai apkabinusi, įsikniaubė man į plaukus.

Spaudė širdį ir negalėjau patikėti, kad tikrai išvažiuosiu ir paliksiu ją vieną, šioje nuobodžioje ir pilkoje vietovėje. Niujorkas gi toks didelis,o aš gyvenime nesu buvusi išvažiavusi už gimtinės ribų, kažin, kaip man ten seksis?

-Tikiuosi nepamirši manęs, o grįžusi parveši lauktuvių. Juk grįši? - staigiai susivokusi klausė.
-Tik dėl tavęs ir tėčio. - suspaudžiau ją labiau.-Užsidirbsiu pinigų ir nupirkusi bilietą, galėsi atskristi į Niujorką. - žinojau, kad jos tėvai ir ji pati nepasiturintys, tad sugalvojau puikią idėją.
-Kokia gera mintis! - atsitraukusi, tuoj suplojo rankomis ir nudžiugusi vėl apkabino.

Stengiausi atsibūti su ja ir dar ilgam  atsiminti jos vanilinį kvapą skleidžiančius plaukus, kuriuos ji pasikvepindavo kiekvieną dieną. Netrukus Laura mus pakvietė, kai įdarbinusi Ročelę, atsisveikino su manimi. Laura net pravirko, todėl nesijaučiau labai gerai. Susirinkau daiktus ir dar kartą atsisveikinusi su visais, išėjau iš kavinukės.

Eidama link autobuso stotelės, sugalvojau nueiti į maisto prekių parduotuvę. Kadangi pinigų turėjau pakankamai daug, nusipirkau pilną maisto bei būtiniausių produktų. Pasirūpinau ir tuo kad, mama liktų pavalgiusi, kai išvažiuosiu bent pradžioje.

Sulaukusi autobuso, grįžau namo, kai pakėlusi galvą, prie durų ant laiptų radau sėdintį Osteną. "Ką jis čia veikia?" - pagalvojau mintyse.
-Labas... Aš čia tik norėjau atsisveikinti... - sutrikęs ėmė kalbėti, kai nedrąsiai žvilgčiodamas man į akis ir tuo pačiu metu rankoje esantį telefoną nepalaikė akių kontakto.
Jaučiausi keistai petenkinta, kad nusprendžiau pasukti skirtingais keliais. Jei atėjo atsisveikinti bent telefoną padėtų į šalį...

-Iš kur žinai, kad išvažiuoju jau ryt?-padėjusi maisto pilnus maišus sau prie kojų, klausiau.
-Sakė Ročelė.
-Supratau... - ieškodama raktų kuprinėje, nervingai palinkčiojau.
Mačiau, jog Ostenas kažko nesako, bet nežadėjau lysti ten, kur jis nenori. Jis net neįstengė žiūrėti man į akis.

-Dar kažką norėjai pasakyti ar jau viskas ?- neištvėrusi paklausiau. Ostenui ėmus žiopčioti, nenuleidau akių nuo jo. "Prašau pakelk akis!"-vis kartojau mintyse.
-Gal nevažiuok? - įsikišęs telefoną į kišenę, pakėlė akis ir įsmeigęs žvilgsnį į mane, sukėlė abejones viduje. Ar tikrai gerai elgiuosi važiuodama į Niujorką?
-O kas pasikeis, jei nevažiuosiu?
-Daugiau laiko pabūsime kartu, juk nėra taip blogai?
-Tu nieko nežinai. - susinervinusi leptelėjau ir nebe norėjusi kalbėtis, pagriebiau maišus ir nuėjau prie namo durų.

Praėjau jį ir įkišusi raktą į spyną, buvau pačiupta už laisvos rankos. Padėjau maišą ant žemės ir žvelgusi į vaikiną, nekantravau išgirsti ką pasakys.

-Lauksiu tavęs.-ramiai taręs, daugiau tylėjo."Bet aš jau nebe lauksiu. Nenoriu laikytis praeities."- -pagalvojau, jam nutilus.
- Žinau, kad daugiau už tave geresnės nerasiu ir tai mane žudo, bet...
-Viskas TAU bus gerai. -tvirtai tarusi ir palikusi jį, grįžau į namą.
Elgiausi šiurkščiai ir šaltai, bet jis mane vertė taip elgtis, nes vaikinas, kuriam svarbu, kovotų dėl to, o ne bandytų išvengti akių kontakto ar kalbėtų visai be jausmų.

Staiga atsipeikėjau ir padėjusi traškantį, popierinį maišą ant grindų ėmiau rengtis lauko rūbus. Netrukus pasirodė mama.
-Ką čia nupirkai? - pagriebusi maišą ėmė apžiūrinėti, kitoje rankoje laikydama cigaretę.
Ramiai stebėjau jos išblyškusį veidą ir sausą rankos odą, kurioje laikė cigaretę. Supratusi, kad ji nepatenkinta, atsitraukiau ir tuoj išgirdau jos šnypštimą.

- Ar kas nors prašė?! - sušuko ji ir numetusi maišą ant žemės, pilnomis neapykantos akimis žvelgė į mane, atrodė tuoj durklu subadys. Jaučiausi labai prastai, atrodė norėjosi išnykti ir visai nebeegzistuoti.
-Čia ne tau. - ramiai tarusi, pagriebiau maišą ir nupėdinau į virtuvę.

Jaučiausi kiek įskaudinta, kad į mano pastangas ji visai nereaguoja. Bandžiau sukurti bent menkus santykius tarp manęs ir mamos, bet jai rūpėjo kiti dalykai.
-Tu man skolinga keturis butelius vyno. Galvojau parnešei jo, o dabar kažkokia supelijusi duona, sūris, kas čia per šlamštas?!-įėjusi į virtuvę ne iš šio, ne iš to ėmė svaidyti maisto produktus.
-Duona nesupelijusi. - tik ištarus, ji vėl ėmė bumbėti.

-Tu niekam tikusi, žiūri tik į save, o mano norai tau visai nesvarbūs. Pinigų ir taip neturiu, dar mano vynas... Tu turėsi nupirkti vyną!-netiesiogiai, bet bandė įrodyti, kad esu skolinga jai keturis vyno butelius.
-Vynas! Vynas! Vynas! Tau tik tai galvoj! Atsimerk pagaliau! - neapsikentusi trenkiau spintelės durimis ir palikusi mamą virtuvėje, apsimoviau batus, striukę ir išėjau lauk iš namų.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐