Atskiri pasauliai TĘSIAMA

83 Skyrius

   Rytas, 9.00

Pramerkiau akis nuo skambančio žadintuvo. Atsisėdau lovoje ir pirštais  patrynusi akis, apžvalgiau aplink, šalia manęs nieko nebuvo. Pakilau iš lovos ir apsimoviau baltas treningines kelnes, nes jau devėjau baltą džemperį. Naktį buvo gan šalta, todėl teko apsivilkti kažką šiltesnio nei įprasta maikutė. Įsispyriau į tapkutes ir patraukiau link virtuvės.

Prie baro sėdėjo tėtis ir Marta, jie gėrė arbatą ir panašu, jog šnekučiavosi, bet pamatę mane, sustojo ir atsisukę į mano pusę, ilgai stebėjo.
-Labas rytas. - bandydama išsklaidyti tylą, tariau.
-Labas rytas. - tėtis priėjo prie manęs ir apkabindamas per pečius, priglaudė prie savęs. Marta nusišypsojo žiūrėdama į mus.

-Kur Markas? - klausiau tėčio jau stovėdama prie baro.
-Jis išvažiavo į parduotuvę, turėtų netrukus grįžti. - atsakė Marta.

Linktelėjau ir kartu su jais likau gerti arbatos, kai netrukus į namus grįžo Markas. Jis įnešė du didelius maišus maisto ir išėjęs dar kartą, parsinešė maišą ir dėžę.
-Ką čia sugalvojai? - kiek sutrikęs tėtis priėjo padėti. Jis pagriebė vieną dėžę ir nusinešė į virtuvę.

Markas maišus sudėjo prie virtuvinio spintelės, o pats priėjo prie manęs ir pabučiavo apkabindamas. Veidu atsirėmiau jam į krūtinę ir užuodžiau jo gardžius kvepalus, jis vis bučiavo mano viršugalvį, kai atsitraukęs, ėmė kraustyti maišus.

Jis nupirko daug šviežių daržovių, uogų, įvairių konservuotų produktų, duonos gaminių, pieno produktų, įvairių grūdų, makaronų, daugybę žalios ir rūkytos mėsos bei šunims šlapio maisto, žaislų. Markas  išėjęs į lauką, dar parnešė tris didelius maišus sauso šunų ėdalo ir du milžiniškus šunų guolius. Tėtis stovėjo šoke. Taip, jo šaldytuvas iš tiesų atrodė kraupiai tuščias, o spintelėse turbūt buvo palikta vieta kauptis voratinkliams. Na, o apie šunų guolius ir žaislus... Atskira kalba. Jie buvo seni, purvini ir suplyšę.

-Sunku tai priimti, bet ačiū tau. - mačiau tėčio akyse ašaras. Jis priėjo prie Marko ir stipriai jį apkabino.

-Ačiū. - apkabindama Marką ir aš tariau jam į ausį.

-Nereikia man dėkoti, matau, jog reikia, o duoti galiu, todėl duodu.- Markas šyptelėjo. Aplinkoje įsivyravo tyla.
- Turim nuvažiuoti iki Ročelės, noriu pasikalbėti, kas bus toliau, jei norės išvykti.. - po keletos akimirkų maisto deliojimo į lentynas, susimąsčiau.
-Ji važiuos su mumis į Niujorką. - atsakė man  Markas pabaigdamas nutrūkusią mintį.
-Bet kur ji gyvens?- nenorėjau siūlyti pas Marką, nes visgi Marko namai, ne mano namai.
-Pas mus, Tinos kambaryje, jis tuščias, dabar  jis nebepriklauso niekam, mačiau kokia ji tau svarbi, todėl jei ji sutiks, pasiimk ją ir vežkis kartu. - nusišypsojo Markas.
Neištvėriau ir apkabinau jį dar kartą.
-Dėl tavęs viską padarysiu, juk sakiau. Tavo draugai, mano draugai. - tardamas pabučiavo man į kaktą.
-Ačiū meile. - vis spaudžiau jį savo glėbyje. Kiek daug gėrio jame tilpo.

-Bėk susiruošk, o tuo tarpu  baigsim krauti maistą ir važiuosim iki Ročelės.

Linktelėjau jam ir pabučiavus į lūpas, nupėdinau į miegamąjį. Atsiklaupiau prie lagamino ir ieškodama rūbų, paskambinau Ročelei. Netrukus ji atsiliepė.

-Labas rytas!-linksmai tarė ji.
-Kaip gera, kai tu iš karto atsiliepi... - atsidusau.
-Ak taip, gera girdėti ir tave!- Ročelė buvo geros nuotaikos.
-Ruoškis mergyt! - nudžiugau ir aš. - Tavęs laukia daug siurprizų, pasiūlymų ir svarbių sprendimų! - nekantravau.
-Ei ei.. - ji sutriko. - Ne viskas taip iš karto, pasakok viską nuo pradžių, kas per intrigos?- nervinosi.