Atskiri pasauliai TĘSIAMA

20 Skyrius

Trojus žiūrėjo į mane ir nė neketino prasižioti. Jo lūpos buvo stipriai suspaustos, o stiprios rankos laikė mane ir neketino paleisti. Žiūrėjau vaikinui į akis tokia pasimetusi ir nežinanti ką galvoti, o jis išliko ramus. Trojus norėjo kalbėti, bet jo krūtinėje ėmusi garsiai plakti širdis, išdavė jo jaudulį. Vaikinas lenkėsi prie manęs ir jau jaučiau jo delnus priglundančius prie mano skruostų, kai pražiojęs lūpas ir įsmeigęs akis į manąsias, neleido įsikišti į jo ketinimus.

Jaučiausi lyg užhipnotizuota, negalėjau net pajudėti, kai ėmęs skambėti mobilusis, sugrąžino į realybę. Nusukau galvą ir pasitraukusi nuo Trojaus, pagriebiau rankinę ir iš jos ištraukusi telefoną atsiliepiau.

-Taip?
-Išeik. Laukiu apačioje. - greit leptelėjo ir padėjo ragelį.

-Aš jau eisiu... - sutrikusi dar paskutinį kartą pažvelgiau į Trojų.
Vaikinas atsitraukė ir prisėdęs ant kėdės, užsiėmė už galvos.

Žinojau, kad jis norėjo pabučiuoti mane, bet tai būtų buvę pats didžiausias nusižengimas ir išdavystė Viktorijai. Jaučiausi susitepusi, kad neatstūmiau jo, todėl tuoj pagriebusi rankinę, atsukau jam nugarą ir išėjau iš buto.

Bandžiau apie nieką negalvoti, kai liftu nusileidusi į pirmą aukštą, netrukus atsidūriau lauke.
Prie įėjimo stovėjo tas pats Henko automobilis. Priėjusi atsidariau dureles ir šyptelėję vienas kitam, jau buvau viduje.
-Galim važiuoti? - šiltai paklausė Henkas.
Linktelėjau jam ir prisisegusi saugos diržą, tylėdama sėdėjau kėdėje.

Vaikinas pagarsino fone grojusią muzika ir tylėdamas vinguriavo Niujorko gatvėmis. Žvalgiausi pro langus bandydama įžvelgti kuo daugiau spalvų iškylančių iš miesto, kai staigiai pasukę į kairę pusę sustojome šalia šaligatvio. Atsisukau į Henką, o jis tik šyptelėjęs man išlipo lauk, pasekiau jo pavyzdžių, kai tik atidarius dureles, jis jau tiesė ranką man išlipti. Nepaėmiau jam už rankos, kaip tik šyptelėdama pasitaisiau plaukus ir paėjusi į šoną, atsidūriau ant šaligatvio.

-Kitą kartą leisk tau padėti, nebūk tokia priešiška. - pasitaisęs po paltu besimatančius baltus marškinius, ėmė bumbėti.

Nieko nesakiau, kai jam apkabinus mane per liemenį, patraukėme link restorano, kuris ryškiai išsiskyrė nuo kitų parduotuvių ir kavinių esančių aplink. Jis atsidavė prabanga, o tik įėjus pasitiko keletas skirtingai apsirengusių restorano darbuotojų.
Vienas paėmė paltus, kitas nuvedė prie staliuko, o dar kitas priėmė užsakymą. Užsisakiau graikiškų salotų ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių, nes jų kainą buvo vos ne labiausiai prieinama man.
-Tik tiek? - įsiterpė Henkas žvilgteldamas į meniu.
-Taip.
-Na gerai... Man kaip visada ir apelsinų sulčių, kaip panelei. - šyptelėdamas man ir padavėjai, paėmė man už rankos. Pasijaučiau nejaukiai. Labai keistas jausmas užliejo visą kūną.

Mergina šyptelėjo ir susirinkusi meniu nuėjo. Likome dviese, vienas prieš vieną.
-Tai, kaip vakar vakaras? - visiškai rimtu veidu paklausęs, žiūrėjo tiesiai man į akis.
-Puikiai, pamačiau daugybę naujų dalykų ir Niujorką iš naktinės pusės... - toliau pasakojau pojūčius , kai mintys sustojo ties Marku ir išėjimu iš klubo.
-O kas parvežė? - susidomėjo.
Sutrikusi žvelgiau į Henką, kai priėjusi padavėja ant stalo ėmė dėlioti maisto patiekalus, o vaikinas nenuleido akių nuo manęs.

Negalėjau į jį žiūrėti, nes neturėjau atsakymo, todėl pagriebusi šakutę įsmeigiau į salotas ir visą pagriebtą turinį susigrūdau į burną.
-Galėjai pasakyti, būčiau parvežęs, gi žinai... - po pauzės, rūpestingai leptelėjo.

Nustebau ir likau maloniai nustebinta, visą tai jis suprato kitaip nei galėjau sugalvoti.
-Gerai, kitą kartą kreipsiuosi į tave. - nurijusi sutraiškytus salotų gabaliukus burnoje, šyptelėjau.
-Visada, kad ir kai neturėsi ką veikti, rašyk, arba skambink, dabar juk turi mano numerį. O jei pavalgiusi norėsi dar ko, sakyk, pakviesiu padavėją. - džiugiai kalbėjo.

Buvau maloniai nustebinta tokiu jo draugiškumu. Kadangi valgiau tik salotas, o Henkas trigubai daugiau visko nei aš, gėriau sultis ir stebėdama jį, bandžiau susidėlioti viską į vietas, kol nesuskambo Henko mobilusis.
-Atsiprašau. - taręs, pagriebė telefoną ir čia pat atsiliepė.

Netrukus pasakė, kad yra su mergina ir tuoj pat pakili nuotaika subjuro ir veidas tapo niurus. Kalbėjo nedaug ir labai trumpai, kai užrakinęs telefoną, padėjo šalia lėkštės.
-Iškilo neatidėliotinų reikalų, tad turėsiu tave parvežti namo, nebent kažkur nori paleisiu?
-Ne. Namo. - tvirtai tariau.
-Vakare pasiimsiu tave, nuvažiuosim iki "Time Square" aikštės, turi tai pamatyti. - bandydamas pasitaisyti subjurusią nuotaiką, bandė apsimesti, kad viskas gerai.

Nesiginčijau ir su viskuo sutikau, kai pagriebusi rankinę, ėmiau ieškoti piniginės.
-Ką darai?!-sutrikęs klausė Henkas.
-Kaip ką? Ieškau piniginės, susimokėti už maistą . - susiraukiau.
Henkas smarkiai nustebo ir vos nepradėjo juoktis.

-Aš už viską moku. Kur matei, kad mergina mokėtų už save, o vaikinas už save?-juokdamasis, pakėlė vieną antakį ir įsistebeilijo į mane.
-Visada taip buvo ir turėtų būti. Mergina pati turi save išlaikyti. - nepatenkinta išrėžiau ir ant stalo padėdama dvidešimties dolerių kupiūrą, atsistojusi nuo stalo nuėjau.

Apsimoviau paltuką ir jau laukiau prie mašinos. Netrukus atėjo ir Henkas.
-Kodėl taip elgiesi? - atsistojęs man prieš akis klausė.
-Elgiuosi kaip? - paklaususi, tvirtai pažvelgiau jam į akis.

Henkas tylėjo, o pakilęs vėjas lyg rodė, kad greičiau sėstume į mašiną. Mačiau, kad Henkas neatsakys, todėl apsisukusi į jį stabtelėjau, bet nieko nebelaukusi įsėdau į jo mašiną. Vaikinas pasekė mane ir atsisėdo šalia.

-Ką darau blogai? Kas nepatinka? - jausdamasis kaltas, rūpestingai klausė.
-Tu nedarai nieko blogo... Tiesiog leisk man pirma priprasti, suprasti ir susirasti darbą...-nuleidusi akis kalbėjau.
-Aš galiu tau padėti, tikrai. - pagriebęs mano ranką, jautėsi, kad kalbėjo nuoširdžiai. - Turiu daug kontaktų ir patikimų šaltinių, kurie tuoj pat suras tau darbą ir...
-Aš pati. - nutraukiau jį.-O dabar vežk mane namo. Tu juk turi reikalų.
-Mielai būčiau su tavimi, bet šį kartą tai tikrai labai svarbu.
-Suprantu. Nepaskutinė diena, susitiksime kitą dieną...
-Vakare. - patikslino.
-Na gerai vakare. - šyptelėjusi jaučiausi nuostabiai šalia jo.

Užvedęs variklį ir pradėjęs važiuoti, Henkas laikė mano ranką ir nė neketino jos paleisti. Grįžome labai greitai, kai išlipus iš mašinos, vaikinas išlipo taip pat ir priėjęs stipriai apkabino.
-Iki vakaro.
-Iki. - paleisdama jį, atidariau pagrindines pastato duris ir įėjusi į vidų, greitai pakilau iki reikiamo aukšto.

Grįžusi į butą, nusimoviau paltą ir mestelėjusi jį ant foteliuko, staiga pastebėjau ant žemės iškrentančius tuos pačius dvidešimt dolerių.