Atskiri pasauliai TĘSIAMA

30 Skyrius

Miestas alsavo gyvybe, aplink zujo daugybę mašinų ir žmonių. Buvau susikausčiusi, o Markas nenustojo šypsotis, kai tuoj pratrūkęs, sukrizeno.

-Kas čia tokio juokingo? - susiraukiau.
Markas greit nusuko veidą ir surimtėjo.
-Tiesiog prisiminiau, kaip pirmą kartą vairavai... - laikė juoką kalbėdamas.
-Ir kaip vairavau?
-Tikrai nori žinoti?
-Taip!
-Kaip tikra senutė...-taręs ėmė juoktis.
-Mažvaikis... - sukuždėjau panosėje nusukdama akis į kitą pusę.
-Lėtai ir...
-Aš gyvenime nebuvau vairavusi nieko panašaus. - nutraukiau jį.

Markas nutilo ir susikaupęs, savuose apmąstymuose važiavo likusį kelią iki Areto darželio. Sustojome prie to pačio pastato, kai šalia stovėjimo aikštelėje stovėjo daugiau mašinų ir matėsi keletas suaugusiųjų einančių link pagrindinio įėjimo.

Netrukus išlipome iš mašinos ir nusekėme grupę besijuokiančių tėvų. Pastato vidus buvo toks pat prabangus ir pribloškiantis, kaip ir pirmą kartą, kai vedžiau Aretą į jo klasę. Netrukus Markas pačiupo mane už rankos ir nusivedęs nuošaliau, staigiai numovė paltą ir nunešė kažkur nuo manęs į užsilenkiantį koridorių. Stovėjau vietoje ir laukiau Marko, kai staiga man visai nepažįstama moteris priėjo prie manęs.

Sustingusi bandžiau pagauti Marką, kai tuoj ji tarė:
-Sveiki, gal žinote kur rasti didžiąją salę?
Jos klausimas mane nuramino.
-Atsiprašau, bet negalėsiu jums padėti...
-Na tiek to, rasiu, kas žinos. - nusišypsojo.-Beje labai gražus kostiumėlis. - prieš nueinant tarė maloni moteris.
-Ačiū... - nutęsiau, kai pakėlusi akis, tolumoje mačiau pareinantį Marką.
Jis buvo įsiutęs ir labai nepatenkintas.

-Apie ką kalbėjot? - priėmęs mane prie sienos, sugriebė už riešo.
-Paleisk man skauda. - suinksčiau.
-Klausiu apie ką kalbėjot?!
-Klausė kur salė... - pažvelgiau į jį išsigandusi. - Kas tau darosi?
-Niekam nei žodžio apie mane ar Aretą.-staigiai atlaisvinęs ranką deptelėjo.
-Žinau...gi buvai sakęs.
-Negaliu pasitikėti tavimi, kol to neįrodei.
-Prisiekiu, negalėčiau pakenkti Aretui...
-Po spektaklio parvešiu tave namo. - rimtas lyg niekur nieko tarė.
-Gerai... - man tarus nuėjome vingiuotais koridoriais.

Vis galvojau apie Marko elgesį. Negalėjau suprasti už ką jis toks šiurkštus, kai žvilgsnis toks geras ir nuoširdus... Matosi, kad turi gilių nuoskaudų, kas tik ir žeidžia jį iš vidaus...

Netrukus įėjome į plačią salę, kurios vietos buvo išdėliotos ratu, dvejais aukštais. Daugybė žmonių, priešais scena su užtrauktomis užuolaidomis, o viduryje stalas su vaišėmis. Žvalgiausi aplink, kai Markas sugriebęs mano ranką, privertė krūptelėti. Jis sunėrė mūsų rankų pirštus ir šyptelėjęs nusivedė kažkur prie kitų tėvų. Susėdome šalia jaunesnių, pirmoje eilėje, kai Marko ranka tebebuvo sunerta su manąja.

Nesupratau jo tokio elgesio, bet man patiko... Iki vaidinimo liko kelios minutės, kai užuolaidoms subruzdėjus, pro jas išėjo gražiai apsirengusi moteris. Ji dėvėjo violetinę, žemę siekiančią palaidą suknelę, o plaukus buvo gražiai susipynusi į kasą ir pasidėjusi ant peties. Ji buvo jauna ir labai švelnių bruožų, todėl norėjosi kuo ilgiau žiūrėti į ją. Kažkas traukė lyg magnetas.

-Sveiki. Tai pirmas jūsų vaikų vaidinimas pavadinimu "Piteris Penas" , todėl tikiuosi supratimo. Pamatysite jų kūrybiškumą ir gimstančius talentus, o gal būt ateityje isižiebsinčias žvaigždes, ar net prezidentą. - pašmaikštavo.-Kas manęs dar nepažįsta, esu aštuntos grupės auklėtoja, Mėnulė. Dabar tikiuosi audringų plojimų, o po to vaišių stalas ir pasišnekučiuosime daugiau. - plačiai šyptelėjusi dingo už užuolaidų.

Salėje pasigirdo audringi plojimai, norėjau paploti, bet Markas tvirtai laikė mano ranką, kai ant jų viršaus, uždėjęs ir antrą ranką, įsistebeilijo į mane,bet tuoj pagavęs mano žvilgsnį, grįžo prie scenos.

Vaikai ėmė vaidinti, dainuoti, rodė įvairiausius judesius, jausmus... Vaidinime vyko nuoseklus pasakojimas, lyg viskas vyktų iš tiesų, kaip knygoje.

Tai pasakojimas apie stebuklingą berniuką, kuris niekada neužauga. Apie draugystę, nuotykius, meilę. Apie tai, kad Niekados šalis - labai arti ir labai toli, o Piteris Penas į mūsų langą gali pasibelsti bet kurią naktį.

Gyveno laiminga šeima: tėtis, mama ir trys vaikai - Vendė, Džonas ir Maiklas. Mama vakarais sekdavo pasakas, nė neįtardama, kad klausosi ne tik jos vaikai, bet ir berniukas, atskridęs iš Niekados šalies. Nepaprastas vaikas, mokantis skraidyti ir kalbantis su fėjomis. Vaikas, kuris niekada neužauga ir gyvena kupiną nuotykių gyvenimą. Tačiau... Piteris Penas ir kiti Niekados šalies berniukai neturi mamos. Ir ten niekas nemoka sekti pasakų.
Todėl vieną vakarą, mamai su tėčiu išėjus iš namų, Piteris Penas įskrenda pro vaikų kambario langą ir įkalba Vendę, Džoną bei Maiklą skristi drauge į amžinos vaikystės šalį. O ten Vendė taps Piterio Peno ir jo komandos berniukų mama.
Fantastiška kelionė padebesiais nuveda juos į stebuklingą šalį, kur vienas nuotykis veja kitą. Ten piratai grasina sugauti Piterį Peną, ten netikėtai puola indėnai, ten klastinga fėja Dindilin pavydi Vendei Piterio, o undinės žaidžia vandens burbulais. Ten nuobodžiauti nėra kada.
Bet kaipgi tėvai, kurie visą tą laiką liūdi dėl išskridusių vaikų?

Pabaiga sužavi. Baigiasi laimingai, kai vaikams išsirykiavus eilutėje, tėvai pakyla ir ima ploti. Staigiai nusišluostau ašaras ir negaliu atsistebėti Aretu, kad toks mažas berniukas, gali būti toks talentingas...

Staigiai atsisuku į Marką ir stipriai apkabinu jo tvirtą, vyrišką kūną .
-Ačiū, kad mane čia atsivežei.-sušnabždu jam į ausį.
Vaikinas atsipeikėja ir apkabina mane stipriau, taip priglausdmas mane prie savęs. Netrukus kita moteris užlipa ant scenos ir vaikų auklėtojai įteikia milžiniškų rožių puokštę. Visi džiaugiasi, nepaliaujamai ploja, kai po menkos pertraukėlės jau stovime prie vaišių stalo ir ragaujame įvairius užkandžius ir gėrimus. Natūralu, kad alkoholio čia nėra, todėl gurgšnoju sultis, o Markas neatsitraukdamas nuo manęs nė per žingsnį pritraukia kitų dėmesį.

-Sveiki. Mėnulė...-priėjusi, taria auklėtoja ir ištiesusi man ranką pasisveikina.
-Lora, labai malonu.-šypteliu spusteldama jos gležną ranką.
-Pastebėjau, kad jūs su Marku visur kartu... Gal nauja draugė? - tyliai paklausia Mėnulė pažvelgdama į Marką.
Markas susiraukia.
-Ne... Mes tik... - bandau kažką paaiškinti.
-Lora, Areto auklė. Prižiūri Aretą, kai dirbu. - įsiterpęs Markas, nutraukia mane ir pasako teisingus ir pagrįstus faktus.
-Taip. Aš auklė. - patikslinu.
-Daugelis taip nepasakytų. Nesikišiu, tai jūsų gyvenimas, o dėl Areto, jis nuostabus berniukas... Neužgesinkit jo talento, nes jis kitoks. Jis pats neįprasčiausias berniukas, mano darbo istorijoje... - tyliai tarė. - Nenoriu, kad kiti išgirdę įsižeistų, bet labai didžiuojuosi Aretu ir galiu pasakyti, kad jis mano mėgstamiausias vaikas. - tarusi paskutinius žodžius, šypteldama nuėjo.

Staigiai pakėliau akis ir pažvelgusi į Marką, mačiau, kad jis paskendęs savuose apmąstymuose, todėl akimis bandžiau pagauti Aretą.

-Mama! Mama! - staiga pamatęs mane, ėmė šaukti Aretas, bėgiodamas aplink mus.
-Tu atėjai! Kaip tavęs pasiilgau! - sušuko berniukas apsikabindamas mane per kojas.
Markas kiek nepatenkintas ir įsitempęs sujudėjo šalia mūsų . Atsitūpiau prie Areto ir užkišdama jo plaukų sruoga jam už ausies pažvelgiu į akis.
-Tavo mamytė yra išvykusi... Ne vadink manęs taip...
-Bet aš noriu, kad būtum mano mamytė...-nuleido akis.
Suspaudė širdį.
-Bet juk tavo mamytė negaliu būti aš.
-Gali... Aš noriu, kad būtum mano mamytė.-dar kartą pakartojo. - Savo mamytei aš nerūpiu, aš jai nereikalingas...
-Nekalbėk taip... Taip nėra. - staigiai apkabinau Aretą.
-Baikit liūdėti, Aretai bėk... Greitai važiuosim namo. - įsiterpė Markas.
-Kodėl tu leidi jam taip jaustis? Kodėl nepakalbi su Tina? - atsistojusi griežtai klausiau Marko.
Markas tylėjo, jo žandikaulis trūkčiojo, o kūnas įsitempė ir tapo neįveikiamas kalnas.

Nutilau, kai staiga milžiniškas garsas nuaidėjęs per visą erdvę, atkreipė visų dėmesį į durų pusę.
-Kas ten? Kažkas nukrito? - ėmė diskutuoti, aplink stovinčios moterys.

Įsižiūrėjau geriau ir pamačiau nuo žemės atsistojančią Tiną. Aretas staigiai palipo laipteliais ir apkabino ją...