Atskiri pasauliai TĘSIAMA

66 Skyrius

Markas jau laukė manęs kieme prie automobilio. Pamatęs mane plačiai nusišypsojo ir atėjo pasitikti, padavė ranką lipant laiptais, atidarė mašinos dureles ir pajudėjome iš vietos. Važiavome miško takais, saulė skverbėsi pro medžių lapus ir apgaubė savo šiluma ir jaukumu. Markas visą kelią laikė mano ranką ir neištarė nei žodžio, kai staiga sustojome nedidelėje aikštelėje prie degalinės.

-Pažadėk, jog užsimerksi ir išlauksi iki tam tikro momento, kada galėsi atsimerkti, pažadi?
Sutrikusi žvelgiau į Marką ir nežymiai linktelėjau.
Jis pabučiavo man į lūpas ir įsmeigė akis į manąsias. Supratau, jog turėčiau užsimerkti. Užmerkiau akis ir pasinėriau į tamsą.

Kažkur vėl pradėjome važiuoti, bet ilgai netrukus Markas sustabdė mašiną ir liepė palaukti. Jis atidarė mano dureles ir išlaipino mane. Stengiausi vis dar būti užsimerkusi. Buvau visiškoje nežinioje, kojos drebėjo, o nestabilumas nuo batelių prie kurių net nesu pratusi sukėlė dar daugiau baimės. Atrodo drebėjo kojos ir net nežinojau kur esu, kas dabar bus..

-Dabar aš tave pakelsiu ir nunešiu, tau nieko nereiks daryti, tik pasitikėk manimi. - paėmęs man už rankų kalbėjo Markas.

Tikėjau juo ir širdis juo pasitikėjo, ji buvo rami, tačiau protas nerado sau vietos. Jis staiga pakėlė mane į orą ir tvirtai laikydamas savo tvirtomis rankomis mane, nešė kažkur. Vis dar nežiūrėjau ir prisiglaudusi prie jo laukiau. Ėmiau girdėti ūžesį, vėjas pakilo ir vėlė plaukus.
-Ar jau galiu atsimerkti? - tiesiai Markui į ausį ramiai paklausiau.
-Jau tuoj.
Jam tarus, jis dailiai nuleido mane ant žemės. Garsas vis intensyvėjo ir vėjas ėmė kilti vis labiau.

-Gali pramerkti akis. - staiga išgirdau Marko žodžius.
Pramerkiau akis, šviesa apakino mane, bet netrukus prieš save išvydau sraigtasparnį. Jis jau buvo užvestas, mačiau šalia jo stovintį vyrą, gal būt pilotą ir besišypsantį Marką šalia. Buvau be žado, net nežinojau kaip reaguoti ir visai to nesitikėjau.

Tuoj apkabinau jį.
-Tikiuosi nebijai aukščio? - nusijuokdamas paklausė.
-Mes? Tu ir aš? Dabar? Skrisim šituo? - vis dar krykštavau iš džiaugsmo ir nuostabos.
-Taip, norėjau tau suteikti šią galimybę jei anksčiau to nesi dariusi ir pasimėgauti gamtos vaizdais, grįžę į Niujorką skrisime ir aplink jį.
-Aš tokia laiminga! Nekantrauju išmėginti viso to ir visai nesvarbu jei ir bijosiu tai bus nepamirštama, nes anksčiau nesu skridusi jokiu lėktuvu ar panašia transporto priemone. - nenustygau vietoje.

Markas matė, kaip nekantriai laukiu jo pakvietimo įsėsti į sraigtasparnį.

Mane pasodino į priekį ir Markui tarus keletą žodžių tam pačiam vyrui, kuris laukė šalia sraigtasparnio, atsisėdo šalia manęs.
-Tu nori pasakyti moki valdyti šį...
-Taip. - nutraukė mane. - Jis priklauso man. Ši visa vieta iš tiesų priklauso man.

Apsižvalgiau, tai buvo gan didelis plotas tarp miškų, lyg mini pro uostas. Matėsi keletas pastatų ir kitų lėktuvų bei sraigtasparnių.

Markas nieko nelaukdamas prisegė mane ir susiruošęs pakėlė mus į orą. Vaizdai tiesiog gniaužė kvapą. Jaučiausi neįtikėtinai saugiai su Marku. Tai turbūt geriausias mano gimtadienis. Geresnio net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Pamiršau viską kas vyko mano gyvenime, gyvenau šia akimirka ir džiaugiausi tuo. Buvau be galo dėkinga Markui. Jis vis šypsojosi ir stebėjo mano nuostaba į viską. Kartais buvome arčiau medžių, kartais toliau, skridome tarp kalnų, slėnių, ežerų ir tankių miškų.

Kiekvienas neįprastas manevras sukeldavo savotišką jaudulį, matydama vaizdus aplink  stebėjausi vis kuo, tai buvo nauja patirtis, kuri mane labai sužavėjo ir paliko didelį įspūdį.

Po poros valandų skraidymo, grįžome į Marko sodyba.