Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

Dvidešimt penkta dalis

"Niall?" Garsiai sušukau ir stipriai apsikabinau vaikiną.

"Ir tau labas, Mira" Nusijuokdamas pasakė blondinas.

"Ką čia veiki? Kur Tea?" Paklausiau jo atsitraukdama.

"Aš čia tik dviem dienom, parvežiau Zayn į Bradfordą, ir rytoj vykstu atgal" Trumpai pasakė jis.

Jaučiau kaip mano kūnas nutirpo, nuo minties, kad ten tikrai mačiau jį. Šyptelėjau vaikinui priešais save, o po to nusukau veidą, kai pajutau, vėl ašaras riedančius mano skruostais. Niall įsitraukė mane į savo glėby, ir aš sukūkčiojau tiesiai jam į krūtinę.

"Tu vis dar myli jį?" Paklausė jis manęs.

Aš palinkčiojau galva. "Labiau nei savo gyvenimą" Tyliai atsakiau jam.

Niall guosdamas mane paglostė mano nugarą ir po kelių minučių atsitraukiau nuo jo, kai išgirdom už mūsų balsus.

"Labas Niall" Pasakė pirmas Davis, o po to ištarė ir Safa. Niall tiesiog nusišypsodamas palinkčiojo jiems.

"Manau aš jau turėčiau eiti" Tiek pasakęs Niall stipriai mane apsikabino. "Tykios dar susitiksim, laikykis, Mira" Sušnabždėjęs į mano petį, atsitraukė nuo manęs.

{*}

Atsigėriau apelsinu sulčių, ir stebėjau visą valgykla. Stebėjau visus žmones esančius joje, jie visi atrodė tokie laimingi, atrodė, kad jie dėl nieko nesivargina. Ne taip kaip aš. Girdėjau kaip Safa sušnabždėjo tyliai 'o dieve', taigi pasukau akis pažiūrėti kur ji žiuri. Pro valgyklos duris įėjo su dideli baltų rožių puokšte Davis. Nusišypsojau pamačiusi vaizdą, kaip Safa pribėga prie Davis ir stipriai jį apsikabina. To man niekada nebenutiks, nes niekada nebeturėsiu vaikino. Staiga iš už Davis nugaros išlindo Zayn su dvigubai didesne raudonų rožių puokšte, bet aš žinojau, kad tai ne man. Nusisukau nuo tos pusęs, ir jaučiau kaip mano širdis plyšta, pamačius vaizdą, kai Zayn paduoda gėles Darlyn. Prieš dvi dienas, sužinojau, kad jis draugauja su ja. Nors tai skaudu, žinau, kad prie to kažkada priprasiu. Nusivaliau nuo skruosto riedančia ašara ir pati sau šyptėlejau. Krūptelėjau pajutusi vibruojantį telefoną švarko kišenėje. Greitai jį išsitraukiau ir susiraukiau, kai pamačiau skambinant mamą.

"Alio" Atsiliepusi pasakiau.

"Mira, tu mokykloje?" Galėjau suprasti iš mamos balso, kad ji verkia.

Jaučiausi vis keisčiau viduje, ir mane aplankė didžiulė baimė.

"Taip, mama kas yra?" Jaučiau kaip mano akyse kaupiasi ašaros, vien nuo minties, kad galėjo nutikti kažkas blogo.

"Mira, Jerry, jis pakliuvo į avariją ir" Ji nutilo tyliai sukūkčiodama.

"Mama" Ištariau paragindama ją tęsti ir jaučiau kaip mano skruostais jau rieda ašaros.

Išgirdusi vienintelį mamos žodį 'žuvo', jaučiau kaip mano telefonas iškrenta man iš rankų, o pro lūpas išėjo garsi rauda. Garsiai suklykiau, nuo minties, kad mano brolis nebėra gyvas, kad jo niekada nebepamatysiu. Užsidengiau delnais veidą, ir garsiai sukūkčiojau, jaučiau kaip mane apsikabina Safa vis ramindama.

"Safa, jis žuvo" Kūkčiodama pasakiau jai. "Jerry žuvo" Garsiau sukūkčiodama pasakiau jai.

Zayn's pozicija.

Greitai pakėliau akis nuo Darlyn, link Miros, kuri garsiai suklykė 'ne' verkdama. Ji užsidengę delnais veidą ir pradėjo garsiai kūkčioti, jos telefonas mėtėsi ant žemės. Safa greitai pribėgo prie jos, kaip ir aš su Davis. Girdėjau tik du žodžius 'Jerry žuvo', kiek žinojau, tas vaikinas buvo jos brolis. Patraukiau nuo Miros Safa ir pats stipriai apsikabinau Mirą. Ji įsikniaubė į mano krūtinę ir pradėjo dar stipriau verkti, jos kūnas vis stipriau drebėjo. Ji norėjo kažką ištarti, bet aš ją tiesiog stipriau apsikabinau, ir bandžiau vis nuraminti.

"Nori važiuoti į ligoninė?" Paklausiau merginos, kuri lėtai palinkčiojo galvą.

Parodžiau galva Davis, kad važiuojam, ir jis linktelėjo. Mačiau, kad Safa taip pat verkia, regis jis jai taip pat buvo artimas. Paėmiau nuo žemės Miros telefoną ir įsidėjau jį į savo striukęs kišenę, ir apsikabinęs merginą patraukiau link išėjimo.
Atsisėdau su Mira į galvą, ir iš karto vėl ją įsitraukiau į savo glėby. Ji vis trūkčiojo, šiek tiek atitraukiau ją nuo savęs ir nuvaliau jos šlapius skruostus. Žvelgiau į jos rudas akis, ir jaučiausi klaikiai, žinodamas, kiek aš jai skausmo suteikiau.
Vos atvažiavom į ligoninę Mira nubėgo pas savo tėvus. Safa taip pat nuėjo prie jų, o aš su Davis likau kiek toliau nuo jų. Jaučiau kaip telefonas suvibravo kišenėje, ir tai buvo Miros telefonas. Ištraukęs jį nustebau pamatęs ant ekrano mudviejų nuotrauką, daryta per jos gimtadienį, kuris vyko dvare. Paspaudžiau ant naujos žinutės, nors nežinojau ar galiu pažiūrėti ją, smalsumas mane nugalėjo.

Nežinomas numeris: Ar patiko staigmena? :) už viską dėkok sau, mažute, tu kalta dėl to

Jaučiau kaip pyktis vis kilo manyje, ir aš jau žinojau, kas nužudė Miros brolį ir aš taip pat žinojau, kad jis kentės, labiau nei bet kas kitas.