Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

Šešiasdešimt trečia dalis

Žvelgiau į surauktą Safos veidą, jos žvilgsnis rodė, kad ji yra tikrai įpykusi, dėl to, ką nuslėpiau, ne tik nuo jos, bet taip pat nuo visų, ypač savo šeimos.

"Kaip tai paaiškinsi, Mira?" Piktai paklausė Safa manęs.

"Nėra ką aiškinti, mudu slaptai susitokėme, tai viskas" Gūžtelėjusi pečiais atsakiau draugei.

"Ir tu man sakai šitaip paprastai?" Piktai paklausė ji.

Tikiu, kad ji dabar nori šaukti ant manęs, bet valdosi, kadangi esame ligoninėje. Pilnumoj ją suprantu, aš reaguočiau jos vietoje taip pat.

"Ir kada būtumėt mums tai pasakę?" Jau liūdnu balso tonu paklausė ji.

"Nežinau, Safa, viskas įvyko eksprontu, tai buvo Zayn mintis, ne mano" Atsakiau jai, menkai nusišypsodama.

"Bet-" Ją nutraukė merginos balsas, kuris privertė mane staigiai apsisukti atgal.

"Mira Malik" Sustingusi žiūrėjau į merginą baltu chalatu. "Galite užeiti pas poną Zayn Malik" Pridūrė greitai.

"Pakalbėsime, kai viskas bus ramiau, gerai?" Tiek ištariau Safai, pradėdama eiti paskui merginą.

Sekiau merginą iki pat palatos, kurioje yra Zayn. Nurijau seilias prieš įeidama pro duris. Pamačiusi Zayn prijungtą prie visokiausių aparatų, pradėjau tyliai verkti.

"Jis privalo būti ramus, bet koks jo susijaudinimas, gali jam pakenkti" Prie durų stovinti seselė perspėjo mane, o aš tik sugebėjau linktelėti galva.

Priėjusi arčiau Zayn lovos, prisistūmiau kėdę, o po to lėtai atsisėdau ant jos, nenutraukdama akių nuo jo. Giliai įkvėpiau oro, o po to iškvėpiau. Suspaudžiau lūpas, kad nepradėčiau dar labiau verkti. Vieną ranką palikau ant savo pilvo, o kitą suėmiau Zayn ranką. Jo veidas šiek tiek susiraukė, o po to atmerkė akis, parodydamas savo nuostabias rudas akis. Jo veide susiformavo šypsena, kai pamatė mane. Negalėjau nenusišypsoti, matydama jo šypseną, kurią šitaip myliu.

"Čia tu" Sukuždėjo jis, šypsodamasis.

Zayn lėtai sunėrė mudviejų rankų pirštus, užmerkdamas trumpam akis, o atsimerkęs nužvelgė mane, sustodamas ties ranka ant mano pilvo.

"Be galo myliu jus, be galo, Mira" Sukuždėjo jis.

"Aš tave taip pat, Zayn" Atsakiau jam su plačia šypsena.

Susiraukiau, kai supratau, kad jis pasakė daugiskaitą. Nesuprantu jo. Jis dažnai vietoj vienąskaitos, pasakydavo daugiskaitą, visą šį mėnėsį, bet aš tiesiog nekreipdavau dėmėsio.

"Prižadėk kad saugosi judu abu, jei kas man nutiks" Trumpam užmerkdamas akis ištarė jis.

"Jus?" Kiek suraukusi kaktą paklausiau jos.

Žiūrėjau į Zayn rudas akis, kurias jis atmerkė plačiai, aiškiai nustebdamas, dėl mano žodžių.

"Tu dar nežinai?" Tyliai paklausė jis, plačiai išsišiepdamas.

"Ko nežinau?" Drebančiu balso tonu paklausiau jo.

"Mes turėsim vaikelį" Trumpai pažiūrėdamas į mano pilvą atsakė jis.

Jaučiau kaip mano kūnas sustingo. Kvėpavimas pradėjo striginėti, paliečiau dar kartą savo pilvą, žvelgdama į jį.

"Ką-ą?" Sutrikusi paklausiau.

"Tyrimai" Ištarė jis sustodamas sekundei. "Kai liepiau tau jos pasidaryti, jie parodė, kad tu laukiesi" Greitai ištarė jis, po to atsikvėpdamas.

Susiėmiau už burnos, pradėdama tyliai verkti, vis dar netikėdama tuo ką jis pasakė. Dabar viskas aišku, kodėl jis visada glostė mano pilvą, bučiavo jį, vartojo daugiskaitą..

"Negaliu patikėti, Zayn" Purtydama galvą ištariau jam. "Mes turėsime vaikelį" Pakartojau jo žodžius, tik dar labiau save įtikindama.

"Prižadėk man, kad jums viskas bus gerai, kad gyvensi dėl jo" Zayn balsas skambėjo be galo nuvargusiai, o veide švytėjo liūdna šypsena.

"Mes gyvensim visi trys, kartu" Ištariau jam, vis dar verkdama.

"Mira" Zayn tiek ištarė, pradėdamas kosėti krauju.

Jaučiau kaip išgąstis užpildė mano vidų, nieko nelaukusi, išbėgau į koriudorį ir pradėjau kviesti daktarą. Vos daktaras įbėgo į palatą, pradėjo kažką šaukti, o aš pradėjau kūkčioti garsu. Stebėjau kaip Zayn pradeda dar labiau kosėti, o po to iš jo burnos pradėjo bėgti kraujas. Staigiai buvau išvesta, iš palatos ir stipriai kažkieno apkabinta. Praeinant pro Zayn palatos langą, stebėjau kaip dakatarai laksto aplink jį.

"Prižadu, Zayn" Tyliai sukuždėjau, kad girdėčiau tik aš.

Mylėsiu tave amžinai...

[~]

Stovėjau ir trepsėjau koja, laukdama kada ateis kas nors pasakyti naujienas. Keistas jausmas manyje, žudo vis mano vidų. O mintis, kad mes turėsime vaikelį, man kelią džiaugsmą. Tai viskas apie ką aš svajojau visą savo gyvenimą.

"Daktaras" Ištarė garsiai Davis ir aš pakėliau akis į vyrą su baltu chalatu.

Jis priėjęs prie mūsų, nusiėmė kepurę nuo savo galvos, ir nužvelgė mus visus. Man nereikėjo jo žodžių.. Jo žvilgsnis ir liūdna šypsena viską pasakė. Akis užsidengiau delnu, pradėdama garsiai verkti.

"Ne" Garsiai sušukau, tikėdama, kad tai negali būti tiesa. "Tai negali būti tiesa" Verkdama ištariau.

Jaučiau kaip mano visas vidus per sekundę sudužo į milijoną šukių, kurios pradėjo mane badyti iš vidaus.

"Man labai gailą, mes negalėjome nieko padaryti, vaikino smegenis užliejo kraujas, liga pasiglemžė jį, operacijos jis nebūtu išgyvenęs" Liūdnu balso tonu, ištarė daktaras.

Kodėl?.. Kodėl Zayn palikai mus?

Sugniubau ant ligoninės grindų, pradėdama dar garsiau raudoti. Žinojimas, kad jo daugiau nebepamatysiu, negalėsiu apsikabinti, pabučiuoti, net paliesti.. Mane žudo. Žudo lygiai taip pat, kaip ir noras mirti...

[*]
TAI PASKUTINIOJI ŠIO SEZONO DALIS! 😔😣
Neužilgo įkelsiu šio sezono Epilogą ir taip pat įvadą į Antrąjį Sezoną!
Labai ant manęs nepykit.. kad Zayn mirė.. kitaip negalėjo įvykti...
Laukiu jūsų nuomonių ir Vote! 😍😘