Tave Sutikus...

2.

Po ilgo kelio pagaliau įsukom į universiteto miestelį. Aplink buvo keli dideli pastatai tamsiai raudonų plytų, kai kur ant sienų augo galingi žali vijokliai. Manau ten vyks paskaitos. Kiek toliau nuo ju išsidėstę keli dideli namai, ten spėju bus bendrabučiai, kuriuose leisiu didžiąją dalį laiko.

-Geila, kur informacinis lapelis su bendrabučiais ir kambariais? - paklausė mama.

-Mieloji, juk jis pas tave, pats mačiau kaip įsidėjai. - nusijuokė tėtis.

-Atsiprasau,-nuraudo mama- atrodo aš labiau jaudinuosi nei tu pati Geila-nusišypsojo mama.

-Patikėkit, aš jaudinuosi bet neparodau, - tariau labiau sau nei jiems.

-Lipam, lipam merginos,-tėtis nusijuokė

Išlipau iš mašinos. Po ilgos kelionės maude visa kūną.
Mačiau kaip mama irgi susiraukusi bandė pasimankstinti. Tik tėtis lyg niekur nieko greitu žingsneliu nuėjo iki bagažinės ir išėmė mano lagaminą.

-Geila, ateik- pašaukė mama- ar gali but kad tavo kambarys bus 23C?

Įdūriau akis į lapuka mamos rankose, tai buvo panašu į žemėlapį.

-Manau kad tai mano kambarys.

Eidami link bendrabučio matėm daug tėvų su savo vaikais, kai kurie apsikabinę asarojo. Dėl Dievo meilės, atrodo lyg savo vaikus atvežė į karą. Čia tik universitetas. Kas čia gali blogo nutikti. Netrukus priėjom viena iš bendrabučių, durys buvo plačiai atvertos, tad iejom į vidų ir radom dar daugiau tėvų su vaikais nei kieme. Ir visi buvo sukišę nosis į informacinius lapelius su kambariu išdėstymu.

-Manau tavo kambarys antram aukšte, pasukus už to kampo yra laiptai mačiau- pažvelgė į mane tėtis.

-Tai einam, pažiūrėsim- atsidusau.
Letai, neskubėdami pakilom į antrą aukštą ir patraukėm į dešinę, tiesiai prie 23 numerio.

-Eik studente, atidaryk duris pirma- nusišypsojo mama.

Prieejau prie durų ir staiga persmelkė nerimas. Pradarius duris už savęs paliksiu nerūpestingą gyvenimą, tėvus, draugus. Nuo šiol aš savarankiškai gyvensiu. Aš ir bijau ir noriu...

-Geila, kas negerai - susirūpino mama.

-Viskas gerai, - atsakiau ir atidariau duris.

Kambarys buvo tuščias, su dviem nykiom lovom, prie jų rašomieji stalai, dvi spintos ir tuščios plikos sienos. Atrodo mano kambariokes dar nėra, tad galėsiu išsirinkti norima puse. Nors jos abi vienodos, koks skirtumas.

-Na, čia reiks biski įnešti jaukumo širdele - mama pažiūrėjo į mane.

-Susitvarkysi?

-Taip, nepamiršk kad turėsiu kambarioke, abi kai įsikursim, manau bus visai nieko.
Mama susižvalgė su tėčiu.

-Brangute mums laikas vykti atgal, dar laukia ilgas kelias- tarė tėtis- nebent norėtum kad dar šiek tiek pabutumem?

-Ne, viskas gerai, aš eisiu išsikrauti daiktų.

Mama priėjo arčiau ir apkabino.

-Brangute kad ir kas nutiktų kad ir koks paros metas bebūtų, skambink man arba tėčiui- mačiau kad mamos akių kampuciuose susirinkę ašaros - būk susikaupusi, daug mokinkis, ir netrukus ateis atostogos per kurias pasimatysime.

-Gerai mama, tik nemanau kad prireiks jus trukdyti bet kuriuo paros metu. Viskas bus gerai, išgyvensiu.

Apsikabinę dar kiek pastovėjom, ir net nepastebejau kaip likau viena. Na ką, sveikas savarankiškas gyvenime.