Tave Sutikus...

39.

Grįžusi namo jaučiausi kaip niekad sutrikusi.
Kodėl būtent man taip turi būt? Juk anksčiau gyvenau normaliai. Kodėl dabar taip negalėtų būti?
Aš myliu Džeika, Džeikas nežino ką jaučia man, Zedas myli mane, o aš nežinau ką jaučiu Zedui...
Painu ane?
Norėčiau atsigulti į lovą, užmigti, ir ryte atsikėlusi gyventi taip kaip anksčiau.
Bet puikiai žinau kad taip nebus, juk čia ne suknistas filmas. O mano gyvenimas. Su kuriuo aš nesusitvarkau.
Nusiplėšusi drabužius nuo kūno šveičiau juos į kambario kampą.
Kritau į lovą net nenusivaliusi makiažo.
Ranka nuleidau nuo lovos ir pagrabinejau žemę. Kažkur turi būti mano telefonas.
Neradusi jo suurzgiau iš pykčio ir pakilau iš lovos. Akim apvedus žemę niekur jo nemačiau. Tik pakėlusi akis pamačiau kad jis guli ant stalo.
Nuostabu, aš pradedu pamiršti kur pasidedu daiktus. Tai tik dar labiau įrodo kokia sumaištis mano galvoje.
Pagriebusi ji nuo stalo griuvau atgal į lovą.
Ijungusi ji pamačiau žinutės zenklelį.
Gavau pranešimą.
Jis buvo nuo Džeiko.
Ar tikrai noriu perskaityti tai kas ten parašyta? Ar dar negana šiai dienai?
Grumiausi su smalsumu ir noru nutekst Džeika ir jo žinute į sieną.
Vis dėl to nugalėjus smalsumuj atveriau žinute.
" Jei galvoji kad taip lengvai leisiu tau ir Zedui susikukuoti, smarkiai klysti"
Na taip, juk dabar mano gyvenimą valdo kiti, tik ne aš pati.
Rašydama žinute smarkiai baksnojau ekraną.
" Taip Džeikai, būtinai. Spręsk už mane. Juk aš jau nebevaldau savo gyvenimo"
Paspaudus išsiųsti mygtuką piktai atsidusau.
Aš džiaugiuosi kad dar Zedas neraso. Netrukus atėjo atsakymas:
" Tu per daug užsispyrusi kad leistum valdyti save. Jei aš būčiau valdęs tave, tu seniai būtum kartu su manim mano lovoje"
Nusprendusi kad man gana visų šių nesąmonių išjungiau telefoną ir nutrenkiau ant staliuko prie lovos.
Man reikia paiilseti ir nuspręsti ka darysiu toliau. Akivaizdu kad sau melavau sakydama jog bandysiu sukelt jausmus Zedui. Nei velnio man nepavyks. Net jei labai stengsiuosi.
Nenorėjau sukelti nei mažiausios vilties kad gali būti kitaip. Man reikės su juo susitikti ir pasakyti kad aš neįstengsiu žiūrėti į jį daugiau kaip i draugą.
Kad ir kaip būtų.
Aš negaliu apgaudinėti savęs. O juolab kitu...