Tave Sutikus...

57.

Geila.

Gulėjau ant lovos ir žiūrėjau į vieną tašką.
Neseniai viską papasakojau Vero, ji kaip visada užsidegė ir norėjo lėkti pas Džeika ir įkresti proto jos žodžiais. Maldavau kad ji to nedarytų. Nezinau ar man pavyko, bet ji pabuvus su manimi dar valanda laiko pasakė kad susitarusi susitikti su Nojum ir išėjo.
Nežinau ar tai tiesa ar ji man pamelavo ir vyks pas jį.
Kaip bebūtų man dabar nesvarbu.
Neseniai skambino mama ir klausė kaip laikausi. Sakiau kad viskas puiku.
Melavau.
Is tėčio vis dar jokių žinių. Jis nenori nei girdėt nei matyt manęs.
Jaučiuosi taip lyg tuoj prasmegsiu. Man iš vien galvoje tarsi filmas sukasi vaizdas iš to vakarėlio. Džeikas ir ta mergina. Kurios nesu akyse mačiusi.
Man plūduriuojant tarp visų apmąstymų išgirdau beldima į duris.
Lėtai pakilau iš lovos ir uzsimeciau chalatą, man atidarius duris išvydau Roberta. Džeiko tėtį.
-Labas Geila, - jis buvo liūdnas - galiu trumpam uzeit ir pasikalbėti su tavim?
Buvau nustebusi ir žinojau apie ką kalbėsimės bet vistiek ji ileidau.
-Sveiki pone Robertai, atleiskit už netvarka - puoliau rinktis ismetytus daiktus - priseskit ant lovos kraštelio.
-Viskas gerai, aš norėčiau kad ir tu šalia prisestum - jis papleksnojo vieta šalia savęs.
Atėjau ir atsisedau pasikisdama kojas po savim.
-Aš viską žinau - pradėjo Robertas - žinau kaip niekingai Džeikas su tavim pasielgė.. Jis man viską papasakojo, nors šiaip niekada gyvenime nėra buvęs toks atviras su manim koks buvo dabar.
Man tylint jis tęsė
-Man atrodo kad jis nuoširdžiai gailisi Geila. Jis verkė - jis nuleido galvą ir nervingai gniaužė ranka paklode - jis net būdamas vaikas mažai verkė ir rodė savo jausmus, bet dabar...
Mano širdis verkė klausant Roberto bet apsimeciau rimta ir šalta.
-Tik dėl to kad jus atėjot ir man visa tai pasakojat aš turėčiau jam atleist už tai kaip jis su manim pasielgė?
-Jokiu būdu ne - jis netyčia pakėlė balsą, bet iškart ir nuleido - Aš tik noriu kad tu žinotum kad jis iš tikrųjų gailisi ir save graužia. Negalvok kad jam viskas tas pats ir jis gyvena kaip ir gyveno. Man grizus ir ji radus tokios būsenos koks jis tuo metu buvo..
Man rinkosi ašaros todėl nuleidau galva kad Robertas nepamatytų kaip isskydau
-Aš grįžau ir radau isdauzytus daiktus, aplink mėtėsi tušti degtinės buteliai, o man įėjus į jo kambarį ir ji pamačius.. Jis gulėjo rankoje spausdamas telefoną ir žiūrėjo nieko nereginciomis akimis, kambario viduje buvo aklina tamsa o jis net nepazvelgė į mane man įėjus.
Panašiai buvau ir aš visomis šiomis dienomis pamaniau. Vaikščiojau kaip zombis, ir visai nemasciau išskyrus apie jį.
Robertas pakilo nuo lovos ir paėmęs mane už rankų kalbėjo toliau
-Aš neatėjau tavęs verst atleist jam, ar susitaikyti. Nesvarbu kad jis mano sūnus ir aš noriu jam tik gero. Aš visiškai jo neteisinu, ir jei tu nuspręsi neatleist jam, aš suprasiu. Tik norėjau kad žinotum jog jis tave myli ir tu jam rūpi. Tik nežinau kodėl jis kiekvieną kartą tave taip įskaudina..
-Kad kas pasakytų - atsidusau.
-Ir prašau negalvok kad jis mane siuntė pas tave. Aš pats atėjau, norėjau su tavim pasikalbėti. - jis apsikabino mane - Aš labai atsiprašau tavęs už Dzeika. Tu puiki mergina ir tikrai nenusipelniai kad su tavim taip elgtųsi. Bet aš jau ne jaunas, daug matęs, ir matau kad jus abu vienas kitą mylit nesvarbu kaip vienas kitą įskaudinat.
Jis pabučiavo mane į kaktą ir išėjo daugiau nieko netares.
Aš susmukau ant lovos ir graudžiai pravirkau apsikabinusi antklode. Aišku kad aš jį myliu! Bet aš pavargau nuo jo skaudinimu ir išdavysčių. Ir ką man daryti?!
Atleisti jam ar ir toliau kankinti save ir tuo pačiu ji?
Lėtai pasiėmiau telefoną į rankas.
Atsidariau adresatų knygute.
Susiradau Džeiko numerį.
Apsisprendus paspaudžiau skambinimo mygtuką.
Is lėto pakėliau telefoną prie ausies ir laukiau...