14.

2.7K 71 0
                                    

Pirmadienis.

Atsikėliau lėtai, sapnavau košmarus. Dėl kurių neišsimiegojau. Pikta paklojau lova bet kaip. Vero pirma laisva todėl tyliai išsirinkau drabužius ir išėjau į dušą.
Susiruosusi parašiau raštelį draugėj kad susitiksim vakare ir palikau kambarį.
Kieme lijo todėl užsimečiau kapišona ant galvos ir pradėjau lengvai bėgti iki kavinukės rytinės kavos ir bandelės pusryčiams.
Nejučia prie manęs sustojo juoda masina ir atsidaręs langą išlindo Zedas.

-Lipk į vidų - per lietų jam teko garsiai rėkti - nuvešiu kur reikia, per tokį orą liksi visa šlapia.

Apsidžiaugusi šokau į mašiną.
Po ano vakaro mums daugiau neteko pasimatyti ir dabar jaučiau kaip po kūną pasklido pažįstama šiluma. Jis kėlė vien geras emocijas. Ne taip kaip kažkas...

-Kur tave nuvešti? - Zedas įjungė visu pajėgumu šiluma ir pasisuko į mane

-Iki kavinukės studentų miestelį - nusirengdama šlapia striuke pažiūrėjau į Zeda - man reikia karštos kavos, ypač tokį orą.

-Ir aš ten važiuoju - Zedas sustojo prie raudono sviesaforo - nieko prieš jei kartu išgertumėm kavos? - paklausė manęs

-Nieko prieš, tiesa sakant palaikysi man draugija.

Jis nusišypsojo ir pajudėjo iš vietos.

                    ........

Užsisake kavos atsisėdom prie staliuko arčiausiai radiatoriaus kuris skleide šiluma.
Zedas primygtinai prašėsi sumokėti už mano kava sutikau bet tik todėl kad aš nupirkau mum po šokoladinį pyragą kuri labai mėgstu.

-Galėsiu ir į paskaitas nuvešti jei nori - Zedas pamaišė savo kava ir aplaižė šaukštelį.

-Jei ir toliau lis kaip iš kibiro - pažiūrėjau pro langą į kiemą - tada taip galėsi, nenoriu but kaip šlapias šuo.

Nusijuokiau ir atsignybiau pyrago gabalėlį.

-Žinai, tik dabar supratau kad neturiu tavo telefono numerio - Zedas sukikeno - ar nebūtų per daug jei jo paprašyčiau?

-Ak, atleisk - iš kišenės išsitraukiau savo telefoną ir įjungiau - reikėjo anksčiau paprašyti.

Jam įsivedus mano telefono numerį gurkšnojom kava ir šnekėjom apie nereikšmingus dalykus.

-Nenoriu but nemandagus ir šiaip bet tu mano striukės  negrąžini - nusikvatojo Zedas.

-O dieve, atsiprašau, aš visai pamiršau ja - prunkstelejau - galėčiau ryt atnešti į paskaitas.

-Gali pasilikti jei tau ji patiko - pamerke akį.

-Ji puikiai mane sušildė ta vakarą - pasimaiviau nors prisiminus ta nutikimą nebuvo iš ko šaipytis... - vis dėl to tai tavo daiktas ir aš ją gražinsiu.

Vaikinas linktelėjo galva ir švelniai nusišypsojo papūsdamas savo karšta kava
Nejučia į galvą atplaukė mintis jog ir Džeikas galėtų toks būti...

Staigiai nuvaikiau tokias mintis ir sukaupiau dėmesį į Zeda kuris pradėjo šnekėti apie laukiančias paskaitas.

                       .......

Pirma vyko Anglų literatūra.
Atsisedau į suolą ir laukiau paskaitos pradžios. Vis nejučia dairydamasis į duris ar nepamatysiu Jo...
Pro duris ėjo daug studentų bet tik ne Džeikas. Nesuprantu kodėl aš jo laukiu. Jau nesitikedama kad jis ateis sutelkiau dėmesį į vadovėlį kai išgirdau tos pačios blondines iš vakarėlio kurios kaip sužinojau vardas Rebeka balsą.
Pakelusi galva išvydau ja su tokiais rūbais su kuriais fantazijos mažai belieka iš paskos sekė Džeikas , jų rankos buvo susipyne. Širdį persmelkė pavydas.
Susimk dėl dievo meilės Geila, kas man darosi po velnių... Nuleidau galva ir apsimečiau skaitanti vadovėlį.
Visa paskaita girdėjau Rebekos kikenima kuris vedė iš proto. Nežinau kaip bet profesorės dėmesio jie išvengė ir negavo jokių pastabų kas mane dar labiau pykdė
Per dar viena jos kikenima neištvėrusi atsisukau į juos ir užrėkiau

-Gal jums reiktų susirasti kambarį žaidimams užuot paskaitoje trukdžius kitiems savo kikenimais?!

Klasėje įsivyravo mirtina tyla.

-O gal tau reiktų užčiaupt savo srėbtuve doruole? - Rebeka piktai pažiūrėjo į mane - o gal pavydi kad toks kaip Džeikas nekreipia į tave dėmesio?

-Tavo vaikino dėmesio man tikrai nereikia - prūnkštelėjau - nors jis ir taip kaip šunytis bėgioja paskui mane, paklausk pas jį ka jis vakar vakare veikė mano kambaryje.

Nepajutau kaip išsprūdo žodžiai iš burnos. Visoje klasėje nuvilnijo nustebimo garsai. Mačiau kaip Džeikas nei kiek nesutrikdmas pažvelgė į blondine ir gūžtelėjo pečiais.

Ta išsižiojo ir pažiūrėjo į jį.

-Čia tiesa?! - užrėkė - ką darėj jos kambaryje??

-Paklausk pas ją - Džeikas linktelėjo į mano pusę

-Ak jus... -  Rebeka nespėjo ištarti kai profesorė užrėkė

-Už durų palikit savo dramas, čia atėjot mokintis - pažiūrėjo į mus griežtai

-Na jau ne, aš išeinu iš čia - atsistojo blondinė - nesėdėsiu su šitais... Šitais - ji nerado žodžiu - vienoj patalpoj. O tu... - atsisuko į Džeika - pamiršk mane.

Ir pasisukus nudrožė prie durų sustojo tik išgirdus Džeiko balsą:

-Tu man niekada ir nebuvai daugiau nei pasilinksminimo draugė. buvau su tavim tik dėl vieno dalyko ir visi puikiai žino dėl kokio - iškėlė rankas į viršų ir nusišypsojo.

Blondinė išsižiojo nuo pažeminimo ir smuko taip greit pro duris kad aš vos spėjau sužiūrėti.
Kad ir kaip ilgai profesorė skaitė mum pamokslą man jis nei kiek nerūpėjo. Aš džiūgavau kaip mažas vaikas del šio įvykio. Džiaugiausi kad Džeikas nepuolė iš paskos Rebekai o kaip tik ją atstūmė.
Jaučiausi laimėjusi savo mažyte kova prieš tą kale Rebeka.

Tave Sutikus... Where stories live. Discover now