Tave Sutikus...

53.

                                      Džeikas.

-Aš noriu ja pamatyt ir niekas man neuždraus! - rekiau ant viso ligoninės kolidoriaus, man nesvarbu ka šitas tėtušis man čia aiškina.
-Paklausyk manęs jaunuoli - jos tėvas atsistojo skersai man kelia - arba tu išeini iš čia arba as kviečiu policija.
-Ką tik nori - prasibroves pro jį nubėgau iki palatos kurioje gulėjo Geila.
Man iš paskos dundejo to senio žingsniai.
Pribegau duris ir atlupes jas isibroviau į vidų. Moteris aukšta, juodu plaukų susiemus už širdies suriko
-Dėl dievo meilės ką tu sau galvoji vaikine?!
Tai buvo jos mama. Tik dar viena kliūtis.
Už jos lovoje gulėjo bejėgė Geila. Jos skruostais tekejo ašaros. Apatinė lupa prakirsta ir istinus. Suvokus ką jai tenka kentėt per mane aš norėjau nusižudyt.
-Tuoj pat kviečiu apsauga - jos motina suriko.
-Mama, prašau leisk man penkias minutes pakalbėti - Geila taip tyliai pasakė kad vos išgirdau.
-Na jau ne, tikrai Geila ne - moteriškė susikryziavo rankas ant krūtinės.
-Prašau.. Aš tik trumpai - Geila žiūrėjo į ją maldaujanciom akim.
Negana to į palatą visas snopuodamas ibego tėtušis.
-Jei reikės aš pats tave ismesiu - jis atsistojes prieš mane atstatė krūtinę.
-Sėkmės - suprunksciau
-Baikit prašau - Geila verksmingai prašė - as pakankamai suaugus kad paprasyciau jūsų išeit ir palikt mane trumpam su juo - ji pažiūrėjo į mane be jokių emocijų.
Bijojau kad po šio įvykio ji manęs nekęs.
Jos tėtis lėtai atsisuko į ją
-Tu žinai kad užsitrauksi bėda nuo manęs ir savo mamos? - jis net spjaudesi iš piktumo.
-Tebūnie.. Jei taip - Geila atsiduso.
Jos mama tik liūdnai pažiūrejo į ją ir nieko nesakius išėjo. Senis dar ilgai į mane spoksojo o paskui niekingai nusispjoves man prie kojų išėjo, trenkdamas durimis.
Tegul šitas šudžius žino savo vietą pamaniau.
Priėjau ir atsistojau šalia jos, ji toj milžiniškoj lovoj atrode tokia maža ir trapi jog man norėjosi ja iš čia išnešti.
-Aš tavęs nekenčiu - ji sušnypštė neistverusi tylos.
To aš ir bijojau.
-Prašau paklausyk manes mažute - bandžiau sakyti bet ji manęs neklausė
-Nedrįsk manęs taip vadinti daugiau gyvenime!
-Aš tave myliu..
-Mano meilė tau užgeso pamačius tave su kita - ji piktai suriko.
Mano širdis dužo į gabalus. Aš nesuprantu kodėl su ja taip pasielgiau.. Kodėl aš tą merga nusivedziau į kambarį į buciavau??
Kodel??
-Aš pasikeisiu - trenkiau iš pykčio į greta stovinčią kėde.
-Nereikia. Man nesvarbu - ji nusigręžė į kitą pusę.
-Aš atsiprašau - bandžiau paimti ja už rankos bet ji piktai patraukė ja kuo toliau nuo manęs.
-Atsiprašymus pasilaikyk sau. Arba kitai.
Skaudžiausias įvykis mano gyvenime vyko dabar, man prieš akis. O aš nieko negalėjau padaryt nes pats buvau kaltas dėl visko.
-Prašau.. - bandžiau sakyti kai ji lėtai atsisuko  ir pažiūrėjo tiesiai į mane.
-Viskas baikta Džeikai.
Jos akys buvo tarsi negyvos. Veide jokios išraiškos.
Šie jos žodžiai mane zeide labiau nei kas kitas. Net vaikystėj patirtas skausmas dėl motinos neprilygo šiam.
Aš nežinojau ką dar pasakyti jai kad ji manim patikėtų. Ji visa laiką žiūrėjo man į akis. Ir jos akys.. Jos iškalbingiau už viską rodė kaip ji manęs nekenčia.

Neatsimenu kaip atsisedau i masina.
Neatsimenu kaip grįžau namo.
Neatsimenu kaip isdauziau visus daiktus kurie pakliuvo man po ranka.
Atsimenu tik tai kad po labai labai ilgo laiko pravirkau supratęs ką praradau.