Tave Sutikus...

64.

-Tavo tėtis namie? - paklausiau tikrindama rankine ar nepamiršau telefono įkroviklio, ačiū dievui jis saugiai gulėjo rankines dugne.
-Jis išvažiavo vakar darbo reikalais, ir nemanau kad grįš artimiausiomis dienomis. Bet esu tikras kad ir būdamas namie jis neprieštarautu, visada sakė kad šiems namams trūksta moteriškos energijos - jis nusijuokė.
-Bet aš būsiu tik tiek kiek truks taisymas - pažiūrėjau į jį griežtai kad jis net nemanytų prieštarauti - tik dvi savaites.
Jis nieko nesakydamas palinksejo galva ir įsuko į prekybos centro aikštele
-Prieš važiuojant į namus mums reikia apsipirkti, namie ne kažin kiek maisto, o be to aš nelabai gerai žinau ką tu mėgsti - jis pažiūrėjo į mane sutrikęs.
-Viskas gerai, aš neišranki - pasilenkus pabučiavau į lūpas.
Gerai kad pasiėmiau savo santaupas ir galėsiu prisidėti prie pirkinių.
Mums Įžengus į prekybos centro vidų Džeikas iškart čiupo vežimėlį ir patraukė prie pačių pirmu lentynų ant kurių buvo sukrautos daržovės ir vaisiai.
-Ką valgai iš vaisių ir daržovių? - jis paėmęs apelsinus bandė zongliruoti bet nelabai jam gavosi ir mane juokino jo pastangos ir rimtas veidas.
-Nieko ipatingo nereikia, paimsim kelias citrinas, - paemus maišelį įdėjau tris geltonas citrinas - tada paimsim pomidorų ir salotų, iš vaisių nieko nenoriu.
-O kaip obuoliai?? - jis priėjo ir įdėjo į vežimėlį visa pakuote obuolių - o dar mes paimsim apelsinų - jis krovė beveik viska ką vardino, kai jis buvo uzsisukes puse visko išėmiau.
Nesiruošiau eikvoti šitiek daug maisto dviems žmonėms.
Šiaip ne taip paraginau ji keliauti toliau kol jis neprikrove to ko mes iš vis nevalgom.
Mums keliaujant per lentynas ir gincinantis ką imti ir ko ne priėjom kasa. Mūsų vežimėlis buvo prikrautas ir vaisių ir daržovių, duonos, visokiausiu užkandžių, ir sveikų ir nelabai. Ant viršaus buvo sudėti keli pagriebti Džeiko vyno buteliai. Nors ir bandžiau prieštarauti dėl jų jis nenusileido ir įdėjo į vežimėlį.
Kasininkė skenavo prekias ir žiūrėjo į mus kaip į bepročius. Juk akivaizdu kad mes esam jauni ir neturim šeimos, tad kam mums tiek maisto.
Aš buvau tos pačios nuomonės, bet negalėjau ginčytis su isiaudrinusiu Dzeiku.
Jai pasakius suma iš piniginės ištraukiau puse sumos ir jau tiesiau jai ranką kai Džeikas ja patraukė.
-Nedrįsk.
Kasininkė dar labiau sutrikus žiūrėjo į mus ir nežinojo kaip elgtis.
-Džeikai aš prisidėsiu nori tu to ar ne - bandžiau ginčytis bet jis padavė pinigus kasininkėj ištrauktus is savo pinigines.
-Aš sumokėsiu mažute, tuom tau tikrai nereikia rūpintis.
Aš ginčinausi bet jis ignoruodamas krovė prekes į maisiukus ir sau po nosimi niuniavo kažkokia kvaila linksma melodija.
Nusprendusi kad puse sumos grįžusi į jo namus padėsiu jam nematant jo kambaryje pralinksmejau ir sekiau iš paskos Dzeikui kuris stume vežimėlį su maišais. Juos sukroves į bagažinę atėjo iki manęs ir isisiurbe į lūpas.
-Aš toks laimingas kad sprogo tie vamzdžiai!
Jis laimingas mane paleido ir nustūmė vežimėlį į prekybos centro vidų. Mums susėdus į mašiną jis pajunge garsiai radiją ir atsisuko į mane
-Šios dvi savaites bus pačios nuostabiausios!