Tave Sutikus...

32.

Atsibudusi pajuntu, kad burna visiškai isdziuvusi, jaučiu sukepusio kraujo skonį.
Atiduočiau bet ką už šlakeli vandens.
Pasisukusi matau baltas sienas, kelias lovas. Vienoje iš jų kažkas guli.
Supratusi kad aš guliu ligoninėje mane užplūdo prisiminimai.
Mane užpuolė.  Įgrudo į mašiną, bet tada mano galva trenkėsi į stiklą ir aš praradau sąmonę.
Kaip aš atsiduriau ligoninėje?
Uz palatos durų išgirdau balsus.
Nespėjus durims prasiverti supratau kad ten mano tėvai.
-Ji pabudo! - mama asarotu veidu pripuole prie manęs - mažute, kaip tu?
Ji isikniaube man į plaukus.
-Va-vandens - sumikciojau pravėrusi burną.
-Brangusis paduok vandens.
Tėtis susirūpinęs apsidairė ir patraukė link spintelės ant kurios stovėjo ąsotis kaip spėjau su vandeniu.
Padavęs stikline padėjo patogiau įsitaisyti.
Uzsivertusi vienu kartu išgėriau iki paskutinio lašo.
Atidavusi stikline tėčiui susmukau atgal ant pagalvės. Man svaigo galva.
-Brangute, tau smegenų sutrenkimas - mama liūdnai į mane pažiūrėjo.
-Kaip aš atsiduriau ligoninėje? - paklausiau jų.
-Tave atvežė greitoji pagalba, kažkoks vaikinas tave išgelbėjo nuo to nesveiko vyriškio - mama paėmė mane už rankos - beja ji sulaikė už žmogaus užpuolimą ir sužalojimą.
Mane išgelbėjo Džeikas..
-Kur jis dabar? - paklausiau
-Areštinėje.
-Ne, vaikinas kuris mane išgelbėjo.
Mama nustebusi pažiūrėjo į tėtį.
-Aš nežinau, kai mes atvykom čia nieko nebuvo.. Jokio vaikino - ji pakėlė antakius - tu ji pažįsti Brangute?
Nenorėjau nieko pasakoti, kas vyksta mano gyvenime, tad tik papurciau galva.
-Ne, aš jo nepažįstu. Norėjau tik padėkoti.
-Nesirupink, tau reikia ilsėtis - tėtis prisedo šalia manęs.
-Kada mane paleis? - paklausiau jų abiejų.
-Šią naktį tave stebės, jei viskas bus gerai, rytoj galėsi keliaut namo, - mama nusišypsojo - mes apsistojom moteli, rytoj atvažiuosim ir parsivesim tave namo.
-Ką?! - sutrikus paklausiau - namo? Juk man paskaitos bus.
-Tave atleido nuo paskaitų artimiausias dienas - mama pažiūrėjo į tėtį - tad, mes su tėčiu tave parsivesim į namus ir pasirūpinsime.
Visiškai to netroškau. Man reikėjo pamatyti Džeika.
-Ne mama, aš noriu likti čia - pažvelgiau jai į akis - man viskas gerai, tik menkas smegenų sutrenkimas, bėto aš nebūsiu viena. Turiu kambarioke, su kuria labai gerai sutariam.
-Nežinau... - mama pažvelgė klausiamai į teti.
Tas gūžtelėjo pečiais nezinodamas kaip pasielgti.
-Tikrai mama, teti, man viskas bus gerai - maldaujamai pažiūrėjau į abu.
-Na, bet mes vistiek su tėčiu liksim iki rytojaus čia.
-Gerai.. - lengviau atsikvėpiau.
-Ilsėkis mažute - mama pasilenkė ir pabučiavo į galvą - rytoj atvyksim.
Jiems išėjus užsimerkiau.
Jaučiausi kaip po didžiausio maratono.
Gulėjau ilgai, kai prisiminiau kad su savim turėjau mobilųjį.
Lėtai atsikėliau iš lovos ir apsidairiau, ar kur nepamatysiu jo.
Ačiū dievui jis buvo padėtas ant spintelės šalia asocio vandens.
Paėmusi ji atsiguliau atgal į lova.
Paskambinau Vero.
Drauge buvo baisiai išsigandusi kai jai papasakojau kas nutiko. Bet ačiū dievui nuraminau kad nereikia pas mane atvykti. Kad pasimatysim rytoj, kai mane isleis iš ligonines.
Baigusi kalbėti, naršiau adresatuose kai suradau Džeiko numerį.
Apsisprendusi skambinti jam, drebanciais pirštais paspaudžiau skambinimo mygtuką. Priglaudusi telefona prie ausies išgirdau laukimo garsą.
Po kurio laiko, Džeiko liūdna balsą.
-Klausau Geila....