Tave Sutikus...

23.

Likimas negailestingai iš manęs šaipėsi, nes Veronika man nekėlė ragelio.
Zedui skambinti negalėjau, o Nojaus neturėjau numerio.
Neturėjau daugiau jokio pasirinkimo, tik žygiuoti pėsčiomis iki namų.
Ėjau sparčiu žingsniu ir keikiau save už savo naivumą.
Kaip aš galėjau juo patikėti?
Aš tikra kvaiša.
Išgirdau kaip už manęs atvažiuoja masina zviegdama padangomis.
Prieš pat mano nosį sustojo didelis juodas visureigis is kurio iššoko Džeikas.
-Po velniu Geila, kas tau darosi? Kodėl pabėgai? - susinervines bandė atkreipti mano dėmesį, tik aš ignoruodama apėjau ji ir traukiau toliau.
Netrukus pasigirdo bėgantys žingsniai, o dar po minutes rankos suciupusios mane už pečių.
-Kas nutiko?
Nusikracius jo rankas pradėjau dar sparčiau eiti.
Džeikas vėl pribėgęs griebė mane ir uzsikeles ant pečių patraukė su manim prie mašinos.
Aš rekiau ir dauziau rankomis jo nugara.
-Paleisk tu šunsnuki mane ant žemės!!!
-Ne, tu atsisėsi į mano masina ir paaiškinsi kas čia vyksta - griežtai pasodino mane ant sėdynės ir savo kūnu uždengė praėjima.
Atkakliai tylėjau. Tikrai nesiruošiau klausyti daugiau jo nesąmonių.
-Aš kažką ne taip padariau naktį? - suglumęs paklausė manęs.
Užsispyrus tylėjau kaip vandens į burną prisisemus.
Kruptelejau kaip Džeikas supykęs trenkė delnu į mašinos dureles
-Geila! Po velniais! Snekek su manim!
-Ką nori išgirsti? - praradus kantrybe uzrekiau - kaip aš tavęs nekenčiu? Ta nori girdėti?!
Jo veidu perbėgo skausmo mina.
-Kodel manęs nekenti? - tyliai paklause.
-Gal dėl to kad laikai mane už kvaile? Galvoji aš nesužinosiu kaip praeitą vakarą dulkinai Rebeka, o kita vakarą skiedi man nesąmones ir įsitempi į lovą?!
Iš pykčio jaučiau kaip rankos dreba.
Mačiau kaip Džeiko veidas persimaine.
-Aš buvau perpykes.
-Nelabai paguodžiantys žodžiai!
-Žinau, bet paklausyk tai buvo tik seksas.. Kuris nieko nereiskia, su tavim viskas kitaip - pakėlė mano veidą ir privertė žiūrėti į jį.
-Aš nesivaldziau, nežinojau kas man darosi, aš norėjau tavęs.. Labai, bet kai tu prisipažinai kad buvai su tuo.. Tuo asilu Zedu..
-Aš norėjau pasimiršti, todėl nuėjau pas ją, bet ir ją dulkindamas nejaučiau jokio malonumo, tik gyvuliska pyktį kad tu buvai su kitu.
-Bet jis mano draugas! Aš su juo nieko nedariau, tik smagiai laiką leidau! Jis manęs neskaudina! Skirtingai nei tu!
Duriau kaltinamai pirštu jam į krūtinę.
-Atleisk man.. Prašau.
Atrodė kad jis nuoširdžiai gailisi, šiek tiek atsileidau, bet kaip mat sau priminiau nebūt kvailai.
Čia viena iš jo nesąmonių. Kuriomis aš visada patikiu.
Nepratariau nei žodžio, nors jis dar kelis kartus atsiprašinėjo manęs.
Galu gale atsiduses tarė:
-Leisk bent man tave parvesti namo.
Uztrenkes mašinos dureles nuėjo į savo vairuotojo puse ir atsisėdo.
Uzvedes variklį pasuko link miesto.
Visa kelią vienas kitam neistarem nei vieno žodžio.
Įsukęs į mašinų aikštele sustojo ir atsisukęs ištarė
-Geila...
Nespėjo pabaigti sakinio nes aš išlipus uztrenkiau dureles ir patraukiau link bendrabučio durų.
Jaučiau kaip veidu nuteka vieniša ašara.