Tave Sutikus...

16

Pasibaigus paskaitoms patraukiau link universiteto bibliotekos.
Reikėjo vienos knygos paskaitai.
Ačiū dievui oras buvo pasitaises, bent nelijo. Bet buvo pakankamai vėsu kad pagreitinciau žingsnius.
Einant pro medžiais apsodinta pievele pamačiau Džeika. Jis stovėjo atsirėmęs į medį, ir spoksojo į telefoną.
Stovėjome abu taip, kad aš jį puikiai mačiau o jis manęs nepastebėjo, todėl mėgaudamasi susiklosčiusia aplinkybe gerai jį nužiūrėjau.
Jis kiekvienos merginos svajonių vaikinas... Be galo gražus, aukštas, juodų plaukų, geros fizinės formos. Jei tik ne jo ydos...
Žinau kad turėčiau ne spoksoti į jį ir eiti savo keliais bet jis mane traukė tarsi magnetas.
Kaip norėčiau turėti tiek drąsos kad prieičiau prie jo ir užkalbinčiau... Vietoj to tik atsidusau ir priminiau sau kad jis man blogas, ir turiu jo vengti. Nuleidau galva ir pradėjau eiti link bibliotekos palikdama jį vieną ir toliau spoksoti į telefono ekrana.

                     ............

Pasiėmus reikiamą knyga jau ejau namo kaip prisiminiau kad šiandien ryte kavinėje mudu abu su Zedu apsikeitėme telefono numeriais.
Nusprendžiau paskambinti ir paprašyti susitikti.
Nenorėjau likti viena su savo mintim.
Beto reikia grąžinti striuke.
Issitraukusi iš kišenės telefoną surinkau numerį ir priglaudžiau prie ausies

-Alio? - pasigirdo kimus balsas

-Labas, čia aš, Geila- nusišypsojau - gal norėtum susitikti vėliau? Grazinciau tau striuke.

-Su malonumu - balsas iškart pasikeitė - galėčiau atvažiuoti tave paimti?

-Taip, aš dabar einu iš bibliotekos, bet greit busiu namie, tik persirengsiu ir galėsi atvažiuoti.

-Parašyk man kada - pasakė Zedas.

-Gerai, tai... Iki vakaro?

-Iki Geila.

Norėčiau daugiau laiko praleisti su Veronika, bet nenorėjau kištis tarp jos ir Nojaus. Mačiau kad draugė tikrai laiminga, ir nenorėjau kad būtų kitaip. O iš dalies norėjau Zedui suteikti šansą, jis puikus vaikinas. Jei kada nors norėčiau pradėti kažką rimtesnio... Jis puikiai tam tinka.
Įėjus į kambarį nusprendžiau persirengti šiltesniais drabužiais, nes kieme buvo gana šalta.
Užsidėjau juoda stora megztinį ir liemene.
Pasilenkusi pasiėmiau Zedo striuke ir parašiau kad gali atvykti pas mane.
Netrukus atėjo atsakymas:
Busiu po 5min.
Prieš išeidama dar lūpas persibraukiau vazelinu ir išėjau į kiemą.

                      ......

Atvažiavus Zedui šokau į mašiną ir uztrenkiau dureles.

-Sveika - nusišypsojo Zedas.

Jis buvo su juodais džinsais ir balta maikute ilgom rankovėm.
Atrode tikrai gundančiai.
Sustingau.
Kodėl aš taip pagalvojau?
Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu tokius dalykus.
Tikriausiai visa israudau nes Zedas nusijuokė ir tarė

-Nejaugi aš tave verčiu raudonuoti?

-Ne-e - sumikciojau - tik kieme salta, o čia šilta,- čia nuo temperatūrų skirtumu.

Nežinau ką aš čia sapalioju, mačiau kad Zedas nepatikėjo ir nusijuokė taip juokingai kad ir aš prunkstelejau.

-Kad ir kaip būtų - ir pasnairavo į mane kikendamas.

-Baik! - trinktelejau juokais per ranka - nesijuok iš manęs, nes neatiduosiu striukės - iškėliau ja aukštyn.

-Gerai, atsiprašau madam.

Jis tikrai mokėjo prajuokinti todėl sukikenau ir mečiau į ji jo striuke.
Buvau laiminga.
Ir per visas šitas dienas nuo to karto kai sutikau Džeika negalvojau iš vien apie jį.
Buvo gera taip jaustis.
Galbūt turėčiau pamiršt kas įvyko ir palikt viską praeityje?
Akivaizdu, kad jis vedzioje mane uz nosies kaip kokia kvailele.

-Pažiūrėsiu kaip seksis tau ji užmiršti,- sušnabždėjo balselis galvoje.

Ignoruodama bet kokias kylančias mintis apie Džeika, atsisukau į Zeda ir jam nusišypsojau.
Bent kartą noriu viską užmiršti, ir praleisti vakarą smagioje draugijoje.
Manau nusipelniau po visko kas man nutiko per tokį trumpą laiką.