Tave Sutikus...

17.

Atėjus vėlam vakarui paprašiau Zedo parvešti mane namo.
Visa laiką prabuvom mašinoj, bet buvo taip linksma kad daugiau niekur ir nenorėjau.
Prisijuokiau tiek kad pilva skaudėjo.
Atvažiavus prie bendrabučio Zedas tarė:
-Buvo smagus vakaras.
-Labai, reiktų pakartoti artimiausiu metu- nusišypsojau - neatsimenu kada tiek daug juokiausi.
-Tai aš tau juokingas? - bandė nutaisyti įsižeidusi veidą.
-Galbūt.
-Ak tu, kita karta busiu rimtas.
Iškišau liežuvį kaip maža mergaitė, ir atidariau dureles.
-Ate rimtasis vaikine - pamojau ranka.
-Iki juokute - ir nusišypsojo.
Islipau iš masinos ir patraukiau į vidų.
Kieme pradėjo kauptis juodi debesys, ir vėl lis...
Įėjus į kambarį radau Vero palinkus prie knygos.
-Sveika - tariau nusirengdama liemene.
-Labutis, kur buvai?
-Mieste, su Zedu.
Vero pakėlė galvą nustebus
-Kas tas Zedas?
-Vaikinas iš vakarėlio į kurį buvai mane nusitempus.
-Aišku... Tavęs ieškojo - pažiūrėjo į mane prisimerkusi.
-Kas? - paklausiau nustebus.
-Pasirodo tu labiau padūkusi nei aš - nusijuokė linksmai.
-Nieko nesuprantu, kodėl?
-Su vienu buni, kitas iesko, gal dar dar trečias mėtosi kažkur?
-Vero sakyk kas manęs ieškojo - susierzinusi uzrekiau
-Džeikas.
-Ką?? - atsisėdau ant lovos - kodėl?
-Nežinau - drauge gūžtelėjo pečiais - jis nesakė, tik klausė kur tu.
-Jis buvo atejas čia?
-Aga.
-Ir daugiau nieko nesakė?
-Ne.
Ko jis šį karta nori? Tik spėju ji pamiršti nors kelioms valandoms jis kaip mat primena apie save. Kaip nujausdamas kad aš laiminga ir norėdamas mane vėl įskaudinti.
-Aš išeisiu miegot pas Noju - Vero nusišypsojo - nieko prieš?
-Tai jus jau pora ar kaip? - paklausiau
-Kaip ir... - nutesė ji.
-Džiaugiuosi - ir priėjus apkabinau.
Ji taip pat laiminga apkabino mane.
Dar smagiai paplepejom ir Vero pakilo ruoštis.
Aš atsisveikinau ir nuėjau į dušą.
Kai grįžau Vero jau nebuvo, todėl pasiklojau lova ir atsiguliau pasiėmus knyga.
Skaičiau pasinerus į knygą kai po kokios valandos išgirdau beldima į duris.
Nustebus atsistojau ir priėjau prie durų
-Vero ten tu? - kadangi buvau uzrakinus duris paklausiau.
Nenorėjau įsileisti koki nepažįstamą žmogų.
-Čia aš.
O dieve.
Džeikas.
Atidariau duris ir atsistojau tarpduri.
Neketinau leist jo į kambarį.
-Ko nori Džeikai?
-Įleisk mane.
-Ne - susiraukiau.
-Kodėl ne? - paklausė paziuredamas į akis.
-Gal tu eik pas Rebeka, o ne pas mane.
-Tarp manęs ir jos nieko nėra, kodėl turėčiau pas ja eiti?
Kurgi ne pamaniau.
-Tai ko nori? - paklausiau dar kartą.
-Įleisk.
-Ne!
Staiga Džeikas paėmė mane užsimetė ant pečių ir įėjo į kambarį.
-Kokia tu užsispyrusi - suurzgė.
-Paleisk! - suspiegiau ir pradėjau dauzyt kumščiais jo nugara.
-Daužyk kiek nori mažyte.
Pasilenkė ir paguldė mane ant lovos. Greit šokau atsistot, jis kuo ramiausiai atsisėdo ir papleksnojo ranka šalia savęs kad aš atsisesciau.
-Kodėl sakei kad eičiau pas Rebeka, jei aš su ja viską baigiau? - paklausė manęs.
-Aš tave mačiau su ja - nusprendžiau prisipažinti.
-Kur?
-Parkelį, tu jos laukėj.
-Taip laukiau - pavarte akim.
-Tai va - atsakiau jam
-Laukiau nes ji prašė pasikalbėti su manim.
-Hmmm, tai puiku - piktai suburbėjau.
-Bet aš jai tik dar kartą pasakiau kad tarp mūsų viskas baigta - patylėjo minute - nors ir taip nieko tarp mūsų nebuvo, tik seksas.
-Tai kodėl ją apsikabinai?
-Aš jos neapsikabinau, tik uždėjau ranka guosdamas kad dar tikrai ras vaikinų su kuriais galės linksmintis - nusijuokė - ir ji prigludo prie manęs, bet tikriausiai nematej nes aš ją atstumiau po minutės.
Tikrai nemačiau.. Nes iškart įskaudinta nuo per greit padarytu išvadų patraukiau link bibliotekos.
-Vistiek, ko nori iš manęs - nusprendžiau nenusileisti jam.
-Kur buvai? - klausimu atsakė į klausimą
-Tu pirmas atsakyk.
-Tai ir noriu sužinot kur buvai todėl atėjau.
-Pfff - suprunksciau - nejaugi aš turiu tau duot ataskaita?
-Ne, tiesiog atsakyk man - ir atsistojęs priėjo prie manęs.
-Buvau mieste - man užgniaužė kvapą nuo jo artumo.
-Su kuo? - pasilenkęs sumurke man į ausį liesdamas mano plaukus.
Nenorėdama sakyti jam tiesos pamelavau
-Viena.
-Ką ten darej viena? - atsitraukes pažiūrėjo į mane.
-Nieko, norėjau pabūti su savim.
-Hmm... Kur tavo kambarioke? - paklausė perbraukdamas ranka man per veidą.
Mano kūnu lakstė malonumo šiurpuliukai.
-Išėjo pas vaikiną - tyliai sušnabždėjau.
-Tai visa naktį liksi viena? - paklausė nusisypsodamas.
-Tikriausiai...
Jis staigej griebė mane ir pasisodino ant savęs.
-Paleisk mane - tyliai pasakiau
-Nenoriu, ir negaliu... - į ausį pasakė.
Jaučiau kaip ten apačioje tvenkiasi karštis.
Bet nenorėjau vėl jam atsiduoti. Nenorėjau po visko likt viena ir jaustis kaip išnaudotai todėl nesusivaldziau ir ištariau:
-Mieste buvau su Zedu..
Jis visas sustingo ir nuleido rankas nuo manęs. Likau ant jo kojų sėdėti kaip ant akmens.
Nežinojau kaip elgtis todėl greit atsistojau.
Jis ir toliau sėdėjo sustingęs tik rankos gniaužėsi į kumščius.
Aš nejuokais jo išsigandau, nežinojau ką sakyti.
Staiga jis šoko ir snopuodmas iš pykčio priėjo prie manęs ir suurzgė taip piktai kad man pasišiaušė plaukai ant rankų
-Pasakyk kad meluoji.
-Ne... A-aš nemeluoju - sumikčiojau.
Staiga jis apsisuko ir išėjo pro duris taip jas trenkdamas kad nuo sienos nukrito Vero pakabintas paveikslas.
Nuo įtampos ir baimės susmukau ant grindų ir taip sėdėjau gera valanda kol suskambėjo mano telefonas.
Pakėlus prie ausies telefoną išgirdau daug triukšmo ir Vero baiminga balsą, kažkur tolumoj skambėjo sirenos.
-Geila... - sušnabždėjo drauge tokiu išsigandusiu balsu, dar nebuvau jos tokios išsigandusios girdėjus - Zedas... - ji nutilo - jis ligoninėj... Džeikas ji taip sudaužė kad teko jį išvesti į ligoninę.
Jaučiau kaip iš rankų išslysta telefonas, daugiau nieko nebegirdejau, išbėgau iš kambario......