Tave Sutikus...

33.

-Klausau Geila..
-Ačiū.. - netikėtai pradėjo kauptis ašaros akyse - ačiū kad mane išgelbėjai.
-Aš kaltas - jis nutilo - čia per mane tu sužeista ligoninėje.
-Tu nekaltas Džeikai, aš atsidūriau netinkamoj vietoj netinkamu laiku...
I palatą įėjus seseliai nutilau.
-Tu buvai teisi kai sakej, kad aš tau sukūriau pragarą - jis nutiles įkvėpė oro - ir bus geriau jei tu nuo manęs laikysiesi kuo toliau. Aš išvykstu į kitą miestą.
Staigiai įkvepiau oro, man susvaigo galva
-Ne! Prašau Džeikai paklausyk..
-Kai sakiau kad tu man nerūpi, melavau. Tu man rūpi - todėl aš išvyksiu ir paliksiu tave ramybėj, daugiau taves neskaudinsiu.
-Džeikai nepalik manęs!
Rekiau nekreipdama dėmesio į šalimais gulintį žmogų kuris žiūrėjo į mane piktai.
-Sudie, Geila..
Ir išgirdau tik vieniša signalą, kuris reiske kad Džeikas padėjo ragelį.
Nepaisant to kad man svaigo galva, šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti savo drabužių.
Radau juos visus purvinus ir kruvinus sudėtus toliau nuo manes ant kėdės.
Jais apsirengus jau buvau be išeinanti iš palatos kai mane sustabdė seselė
-Kur, kur? - ji susikryziavo rankas ant krūtinės - jums negalima keltis iš lovos panele.
-Prašau, man labai reikia kuo skubiau nusigauti iki vienos vietos - maldavau jos.
-Kad ir kas tai būtų, palauks, dabar tu turi rūpintis savo sveikata.
Zinojau kad man nepavyks jos perkalbėti, todėl tik pastumiau ir smukau pro ją.
-Gaudykit!! Pacientė bėga!
Sesele pradėjo rekti.
Bėgau kiek kojos neša. Buvo sunku nes svaigo galva, ir kelias prieš mane liejosi i viena dėme.
Isbegusi į kiemą nubėgau prie pagrindinės gatvės kurioje zujo daug taxi.
Laimė vienas važiavo tuščias ir sustojo prie pat manęs.
-Greičiau, greičiau! - Rekiau vairuotojuj.
Mačiau kaip iš paskos bego ta pati seselė kuri bandė mane sustabdyti.
Vairuotojas numyne greičio pedalą, ir masina šovė iš vietos.
Išsitraukus telefoną susiradau Džeiko numerį, pridėjusi prie ausies laukiau kol atsilieps.
Jau buvau bededanti telefono ragelį kai Džeikas atsiliepė:
-Geila prašau..
-Džeikai aš pabėgau iš ligoninės! Kur tu esi??
-Ką?? Geila tuoj pat grisk atgal.
Atitraukus telefoną nuo ausies pamačiau kad kita linija skambina tėtis.
-Ne Džeikai, paklausyk manęs! Kur tu esi!? Atsakyk man, as tavęs maldauju.
Ašaros tekėjo veidu. Negalėjau leist jam isvykt. Aš jį myliu.
Supratau tai dabar taip stipriai kad negalėjau sėdėt sudėjus rankų.
-Aš myliu tave - verkiau į ragelį.
Vairuotojas ištiesė ranką su nosinaite. Dėkinga paėmiau ir nusibraukiau ašaras.
-Mažutę...
Džeikas nutilo.
-Kur esi? - paklausė manęs.
-Nežinau, aplink kažkoks parkelis, tolumoje.. - pamačius biblioteka atpažinau vieta todėl sustabdžiau vairuotoja ir padavus pinigus išlipau.
-Gerai, lik ten, aš atvažiuoju pas tave.
Džeikas padėjo ragelį.
Baigusi pokalbį iškart atsiliepiau tėčiui.
-Geila! Kodėl pabėgai iš ligoninės?! - ir piktai ir išsigandęs sušuko tėtis.
-Tėti, man viskas gerai, aš keliauju namo - Pamelavau.
-Tavęs neleido, be tėvų sutikimo!
-Prašau tėti, paskambink ir pasakyk kad manęs neieškotu, aš keliauju į namus, man viskas gerai.
Dar tėtis kažką bandė pasakyt bet numetus ragelį prisėdau ant suolelio laukti Džeiko.
Zinojau kad manęs laukia bėda.
Tėvai man to neatleis.
Bet jaučiu tokia didelę trauka Džeikui, kad man niekas nerūpi.
Aš jį myliu.
Nesvarbu kaip labai kiekvieną kartą jis mane įskaudina, mano meilė jam stipresnė už bet ką.
Net ir žinodama kad mano jausmai Džeikui mane pačią gali pražudyti, esu pasiruošusi bet kam.

__________
Be nuomonių, nekursiu kitos dalies.
Noriu žinot ką manot apie Džeika ir Geila, ir visa jų situacija.