Tave Sutikus...

20.

-Na štai, - tarė nojus sustojęs prie didelio namo kuris buvo aptvertas tvora.
-Mums tavęs palaukt? - atsigręžus Vero paklausė manęs.
-Ne, viskas gerai. Ir taip jaučiuosi kaltai jūsų prašydama paslaugų.
-Jokių problemų - Nojus gūžtelėjo pečiais.
Atsidariau dureles ir jau ruošiausi lipt kai draugė pažiūrėjo į mane pro atidaryta langą ir tarė:
-Jei kas, skambink man.
-Butinai - atsakiau ir uždariau mašinos dureles.
Palaukus kol nuvažiuos masina žengiau prie vartų.
Tikriausiai Džeikas matė mane pro langą nes vartai atsivėrė man nespėjus paspaust skambučio myktuko.
Prieejau prie paradiniu durų ir pabeldziau.
Laukiau minutę kol atsivėrė durys ir tarpduri pasirodė Džeikas su juoda maikute ir juodais šortais.
Juodi plaukai buvo uzkrite ant akių.
Jis atrodė toks karštas, kad jaučiau kaip nuraudau.
-Uzeisi? Ar stovės ir ziopsosi į mane? - paklausė susiraukęs.
-Tu vienas? - paklausiau žengdama pro jį į vidų.
-Taip.
Jis nuėjo į erdvę svetaine ir sudribo ant vienos iš esančių sofų.
Sukryziavo rankas ties krūtine ir stebėjo mane.
Jaučiausi keistai, bet priėjau ir prisėdau kitoj sofos pusėj.
-Tai apie ką nori kalbėti? - paėmęs pultelį įsijungė televizorių.
Ekrane kažkokia moteriškė kalbino vaiką.
Nusisukus nuo ekrano pažiūrėjau į Džeika.
-Kodėl vakar taip pasielgiai? - paklausiau piktai.
-Nagi, nesakyk kad važiavai vien dėl to kad mane tardytum? - pakilo nuo sofos - jei taip gali nesivarginti, kelti savo užpakalį ir nešti ji pro duris.
Ir parodė ranka man į lauko duris.
Užsispyrus likau sėdėt kur sedejus.
-Kodėl taip padarėj? - nenusileidau.
-Ką padariau? - apsimetė nieko nesuprantantis.
-O dieve aš negaliu taip! - uzrekiau supykusi.
Jis išves mane iš proto!
Atsistojau ir pikta kaip velnias patraukiau link durų.
Staiga Džeikas uzbego prieš mane ir užstojo duris.
-Gerai nusiramink.
-Ne! Kol nepaiskinsi kodėl taip elgiuosi aš nesiruošiu nusiraminti!!
Supykus bandžiau patraukti ji nuo durų.
Sekesi taip tarsi bandyčiau patraukti už save aukštesnį akmeni.
Praradusi jėgas nuleidau rankas prie šonų.
-Man nepatinka kad tu su kitais būni - priverstas kalbėti jis prisipažino.
-Kodėl? - prisimerkiau - aš negaliu turėti draugų??
-Vaikinų draugų ne - atsakė taip rimtai kad pamaniau kad jis juokauja.
-Kas tu man? - nusijuokiau piktai.
Jis man nieko neatsakė tik žiūrėjo į mane pro uzkritusius juodus plaukus.
-Aš noriu kad tu būtum tik mano - suurzgė.
-Ką tu man jauti? - paklausiau pasiduodama.
-Nieko.
-Tikrai? - nusijuokiau - nepanašu kad nieko.
-Ko tu nori iš manęs? - uzreke - aš nežinau ką aš tau jaučiu! Aš nežinau ką tu man darai?!
Suglumęs persibrauke ranka per savo plaukus.
-Man visos merginos vienodos, aš jas isdulkinu ir pametu. Bet tu.. Tu mane trauki, kaip magnetas. Aš noriu tavęs... Bet kartu noriu tave įskaudinti. Iskaudines noriu atsiprašyti, nors kiekviena mano kūno dalis tam priešinasi, as niekada nieko neatsiprašau. O vien pagalvojus apie tave su kitu, man taip užverda kraujas kad man norisi užmušti ta asilą kuris išdrįstų bent pažiūrėt į tave!!
Jis uždusęs nutilo.
Pagaliau prasiveržė jo jausmai, pagaliau žinau ką jis jaučia.
Jis stovėjo sustingęs, iš pykčio krūtine kilnojosi nuo įnirtingo snopavimo.
Pasidavus priėjau prie jo ir įsisiurbiau į piktai sučiauptas lūpas.