Tave Sutikus...

36.

Šnekėjau su Vero kai su trenksmu atsidarė garažo durys.
Tarp jų stovėjo Džeikas ir palauk..
Nojus??
Atsigręžiau pažiūrėti į Veronika. Jos akys iš baimes buvo išsiplėtę.
-Prisidirbom.
Sukuzdejo man draugė.
Džeikas su Nojum prasibrove per žmones patraukė link mūsų.
-Na, ir ką mes čia turim? - Nojus sukryziavo rankas ant krūtinės - dvi apsinešusias paneles, kuri viena iš jų sakė vakarą leis namuose - nukreipė pikta žvilgsnį į Veronika.
Džeikas tik stebėjo mane ir nieko nesakė.
-O kažkas sakė kad išvyksta į kelionę su tėvais - Vero nenusileido Nojuj.
-Gal mums žengiant kiekvieną žingsnį reikia pranešti jums? - nusprendžiau įsikišti.
-Geila uzsiciaupk - Džeikas pažiūrėjo į mane piktai.
-Ką?? - pasimečiau - tu man katik liepiai uzsiciaupt??
-Taip, arba aš tave uzciaupsiu - priėjo arčiau manęs - arba ta vaikiną uzciaupsiu savo kumščiu kuris tau davė žolės.
Išsigandusi galimų muštyniu tik nugurkiau seiles ir pažiūrėjau į Noju.
Tas piktai dairėsi minioje.
-Nesikarsciuokit taip, dieve brangus - Vero nusijuokė - kokie jie valdingi!
-Kelkit užpakalius, - nojus ištiesė ranką Vero - parvesim namo.
-Tu vesk Vero, aš Geila parvesiu vėliau.
Džeikas pasakė Nojuj.
Tas tik linktelėjo.
Vero apkabino mane ir sušnabždėjo.
-Aš jau žinau savo bausme - jis mane isdulkins.
Ir sukikeno tiesiai man į ausį.
Dieve kokie jie iskrype! Pabučiavau drauge į skruostą ir šelmiškai palinkejau sėkmės.
Jiems išėjus likau su Dzeiku.
Kokia mano bausmė bus, pagalvojau mintyse ir nukaitau.
-Gal nori man pasakyt kodėl taip pasielgėj?
Jis paklausė manęs.
-O kaip aš pasielgiau - klausimu į klausimą atsakiau.
-Mane pykdai. Tau patinka?
Sulinksejau galva.
-Tik taip galiu gaut iš tavęs dėmesio.
-Juk žinai kad aš laikausi atstumo tik todėl kad tavęs neiskaudinciau? Aš nenorėdamas ta padarau.
Jis susiraukė.
Aš įsitempiau. Nejaugi čia jo pasiteisinimas?
Jei taip, aš pasiduosiu. Juk negaliu viena išgelbėti mūsų jei vienas iš mūsų nesistengia ir vengia manęs.
-Tuomet viską baigiam? - paklausiau šio klausimo tik todėl kad mane vis dar veikė žolė.
Jis krūptelėjo nesitikedamas tokio mano klausimo.
-Tu to nori?
-Aš pavargau viena stengtis Džeikai - sušnabždėjau.
Jo rankos susigniauze į kumščius, jis pyko.
Dėl ko? Dėl tiesos? Pamaniau.
Įgavusi drąsos pažiūrėjau jam į akis ir pasakiau.
-Daugiau nebenoriu žaist žaidimų.
Ir apejusi ji palikau garažą.
Jei jis mane myli ir aš jam iš tiesų rūpiu, jis įsiklausis į mano žodžius.
Ir bandis pasikeist.
O jei ne... Aš jį paleisiu....

_______
Galvoju nustoti rašyti šią istoriją, nes sunkiai gaunasi kurti tolimesnius įvykius :(