Tave Sutikus...

68.

Mes pykomes ir taikėmes šimtus kartų. Kritom ir vėl pakilom. Trankem durimis, rekem, ir svaidem į vienas kitą įvarius daiktus. Mylėjomes taip karštai kad mano kūnas vos nesudegė is begalinės aistros. Pagyvenę kelis mėnesius su Vero ir Nojum persikėlėm į Džeiko tėvo namus. Robertas susirado nuostabią savęs verta moterį, ir apsigyveno visai kitame mieste. Nuo tada visas namas mūsų. Jis mus aplanko dažnai. Su savo tėvais bendraut pradėjau visai neseniai. Jie sutiko pabandyt susidraugauti su Dzeiku. Viskas vyksta labai mažais žingsneliais, bet džiaugiuosi ir tokiais.
Vero su Nojum neatlaikė. Išsiskyrė. Man labai gaila dėl jų. Ipac dėl drauges. Ji dabar visa laiką liūdna, ir nenori su niekuom bendrauti išskyrus mane. Nojus iškeliavo į kitą miestą, i kita universiteta. Zedas pagaliau paliko mus ramybėj. Suprato kad su juo nebūsiu, tad prasilenkdami tik pasisveikinam daugiau nieko.
Šiandien aš pabaigiu pirma kursą.
Visi metai prabėgo greitai ir audringai. Mano gyvenimas tapo daug gražesnis sutikus Džeika. Pradžia buvo verta filmo. Nesitikėjau kad kažkada bus viskas gerai. Bet štai aš sėdžiu virtuvėje prie atviro lango ir geriu kava laukdama Džeiko kol grįš iš miesto. Saule glamonėja mano veidą. Puiki diena pabaigtuvems. Eisiu po valandos ruoštis. Vero atsisakė dalyvauti šventėje. Mane įkalbėjo tik Džeikas, todėl vyksim kartu.
Visi vis dar stebisi kaip aš sutramdziau Džeika, pati stebiuosi kaip. Manau kad ne aš sutramdziau o meilė. Juk ji viską gali tiesa? Prisimenu su kokia baime keliavau pirma diena į universitetą, o štai dabar paskutine diena.
Koks gali būti nenuspėjamas gyvenimas..
Išgirdusi mašinos variklio garsą pakilau nuo kėdės ir nuėjau ruoštis sventej.
Po kelių valandų aš už baigsiu tai, ko bijojau pradžioje. Dabar aš visai kitokia, nekantrauju to kas manęs laukia ateityje. Kartu su Dzeiku.

Po 2 metu.

Besileidzianti vasaros saulė nušvietė Džeiko veidą palinkusi virš manęs. Jis šypsojosi ir glostė mano veidą. Buvo labai gera.
-Tu tokia graži. Gražesnė nei kada nors buvai - jis pabučiavo mane į lūpas.
Žiūrėjau į besileidžiančia saule nuo aukšto skardžio pasitiesus pleda su užkandžiais. Džeikas sugalvojo mane čia atsivesti. Ir turiu pasakyti kad čia vaizdas vertas milijono. Mūsų rankos buvo susikibę, ant mano piršto saulės spinduliuose žibėjo žiedas.
-Greitai busi ponia Geila Hanter - jis pamatęs kad žiūriu į žiedą švelniai nusišypsojo ir pažvelgė į mane spindinčiomis akimis.
Taip. Mes susizadejom. Tai buvo netikėta. Viena vakarą mums buvus prie jūros ir vakare vaikštant po karsta smėlį jis priklaupe ir paklausė ar noriu būti jo žmona. Apsipylusi ašaromis puoliau jam į glėbį ir šaukiau į toli taip taip taip!
Šis vakaras man primena viską, panašiai buvo ir ta sykį kai jis priklaupe.
Buvo pasakiška.
Ir dabar gulėjau jo glėbį, atsiremusi jam į jo tvirta krūtinę ir žiūrėjau į saulėlydį. Diena baigiasi..
Jis apgaubė mane pledu ir pabučiavo į žandą.
-Tau nešalta? - jis globejiskai paklausė manęs.
-Ne, man labai jauku - atsakiau ir priglaudžiau galva prie jo krūtinės.
-Tikrai? Nes nenoriu kad susirgtum ir pakenktum mūsų spirguciui - jis uždėjo rankas man ant pilvo.
Ir taip. Aš laukiuosi.
Laukiuosi Džeiko vaiko. Mažo berniuko, kopijos jo tėčio. Ne daug liko, dar trys mėnesiai ir supuosiu ji rankose.
Mums gulint pamažu danguje pasirodė pirmosios žvaigždės.
-Myliu tave, myliu tave labiau už gyvenimą - Džeikas isisiurbe man į lūpas.
Mmm, vis dar prabėgus tiek laiko mes mylim vienas kitą taip karštai kaip pradžioje.
-Ir aš tave myliu Džeikai - atsakiau ir Apkabinau jo rankas padėtas man ant pilvo.
Diena baigiasi, bet musu istorija ne. Ji dar tik prasideda...

Pabaiga.

_________
Labai ačiū kad buvot su manim!
Atsiprašau kad taip greit viską užbaigiau. Bet tiesiog jau jaučiau kad stringu su kūrimu, ir nenorėjau kad taip ir nesulauktumete pabaigos. Todėl kad ir kaip ji greitai atėjo aš vis dėl to ja užbaigiau.
Nezinau ar dar kursiu, galvoje sukasi šios istorijos tęsinys, bet net neįsivaizduoju ar man pavyks sukurti. Todėl nieko neprizadu ir nieko nesakau.
Labai ačiū jums!
Myliu jus visus ❤️❤️
________