Tave Sutikus...

29.

-La-labas vakaras - sumikciojau sutrikus.
-Labas labas - Džeiko tėtis kreiva šypsenėle nusišypsojo man - tai čia tavo nauja mergina Džeikai? - pakėlė antakį klausdamas.
-Nepradėk, - suurzge piktai Džeikas - ką čia veiki?
-Jei dar nepamiršai čia mano namai, sūnau.
Stypsojau kaip kokia kvailė ir nežinojau ką pasakyti.
Buvo baisiai nejauku.
-Tai supažindinsi mane su savo panele ar ne Džeikai? - susiraukė.
Džeikas piktas tylėjo.
Nežinau kodėl bet jis akivaizdžiai pyko ant savo tėvo.
Tas nesulaukdamas Džeiko atsakymo truktelėjo pečiais ir žengė žingsnį link manęs
-Jis tikras ožys.
Nesusilaikius prunkstelejau, mačiau kaip Džeikas piktas pažiūrėjo į mane.
-Aš Robertas - ištiesė ranka - o tu?
-Geila - israudus paspaudžiau jo tvirta ranka
-Labai gražus vardas, - ir nusišypsojo šilta šypsena.
-Ačiū, pone.
-Ką? Koks dar ponas? - nusijuokė - vadink mane Robertu, - o dabar, atleiskit man vaikai, bet aš labai pavargęs, jums leidus einu į savo kambarį.
Džeikas tylėjo, Robertas prieejas prie jo paplojo ranka jam per petį:
-Malonu tave matyti sūnau - nesulaukęs jokios reakcijos atsigręžė į mane - jauskis kaip namie, Geila.
-Ačiū.
Džeiko tėčiui išėjus lengviau atsikvepiau ir atsiremiau į sieną.
Džeikas stovėjo toliau užsispyręs ir nieko man nesakė.
-Džeikai? Tu vis dar čia? - atėjus arčiau jo pamojau ranka jam pries akis.
-Būtų geriau jei keliautum namo.
Šito nesitikėjau...
Jaučiausi įskaudinta.
-Nežiūrėk taip į mane - Džeikas atšlijo nuo sienos - iskviesiu tau taxsi.
Ir nuėjo į virtuvę.
Eilinį sykį kai patikėjau kad viskas gerai jis pasielgė taip kaip visada.
Kodėl jis taip elgiasi??
Kodėl tau nepaklausus jo tėčio?
Balselis mano galvoje paklausė.
Patraukiau link antro aukšto.
Ten užlipus apsidairiau ir pamačiau rudas pravertas duris, už jų judėjo tamsus šešėlis.
Supratus kad ten Džeiko tėtis priėjau prie durų ir pabeldziau.
-Užeik sūnau - pasigirdo balsas.
-Čia aš... - lėtai praveriau duris
-Oo.. Geila, užeik, užeik - jis buvo palinkęs prie lagamino pilno drabužių - kas nors nutiko?
-Ne... Tiesa sakant taip.. - jaučiausi keistai, juk aš šito žmogaus net nepažinojau - žinau kad mes dar tik susipažinom, bet noriu paklaust vieno dalyko apie Džeika. Kodėl jis toks? Viena akimirka geras, o kita jis mane įskaudina - vienu atsikvepimu ispyliau žodžius.
Džeiko tėtis atsiduso ir atsisedo ant lovos, papleksnojas ranka parodė prisėsti prie jo.
Jaučiausi keistai, bet priėjus prisėdau.
-Tu žinai kad mes su jo mama išsiskyre?
-Taip - nenorėjau pasakyt kad žinau ir priežastį dėl ko išsiskyrė todėl daugiau nieko nesakiau.
-O išsiskyrėm dėl to kad jai niekada nerūpėjo sūnus, tik kiti vyrai, jų pinigai, alkoholis, ir laisvas gyvenimas, kurio nevaržo mažas vaikas.
Mačiau skausmą jo veide.
-Aš išsiskyriau su ja, bet negalėjau uždraust matytis su vaiku, todėl kai jai trumpam atsibosdavo bastytis su vyrais ir gerti, jai atsibeldus pas Džeika negalėjau jos išvyti - trumpam nutilo - pamačius vaiko laiminga veidą išvydus motina man plyšo širdis, todėl aš vis leisdavau jai būti su vaiku, nors ir žinojau kad kaip visada Džeikas  bus įskaudintas patikejas kad motina bus visa laiką su juo, o tam neįvykus skaudžiai nusivildavo.
Jis spėdavo apsidžiaugti sulaukęs motinos, būdavo laimingas, niekaip neatsitraukdavo nuo mamos. Bet dažniausiai po kelių dienų atsikėlęs jos jau vėl neberasdavo. Tapdavo liūdnas, piktas, lauzydavo savo žaislus, nekalbedavo nei su manim, nei su mano motina tuo metu ji prižiūrinčia.
Taip tęsėsi ilgai.. Ir aš kaltas kad leidau tam vykti - jis panarino galva - kai ėmiausi priemonių tam jau buvo per vėlu.
Džeiko vaiko psichika buvo sutrikdyta.
Todėl dabar jis toks. Jis elgiasi su žmonėmis taip kaip su juo elgesi motina.
Jis būna geras, o po kurio laiko įskaudina.
Ir nesvarbu kad aš stengiausi atstoti ir mama ir tėtį.
Buvau liūdna pagaliau išgirdusi istorija iš Džeiko tėčio.
Viskas stojo į vietas.
Apimta jausmų apsikabinau Džeiko tėtį.
-Jus nekaltas, - apsikabinau tvirčiau - jus nuostabus tėtis.
Jaučiau kaip petys sudreko nuo jo ašarų.
-Tu gera mergina - jis prakalbo į mano petį - Tikiuosi Džeikas tavęs nepraras.
Atsitraukes nuo manes persibrauke ranka per akis ir nusijuokė.
-Aš apsiverkiau kaip maža mergaitė, dieve brangus niekam nepasakok.
Nusijuokiau kartu iš jo pokšto.
Pakilus nuo lovos patraukiau link durų.
Atsisukus į Roberta pažiūrėjau į jį, jis toliau kaip niekur nieko ėmė daiktus iš lagamino
-Ačiū.
Padėkojau už atvirumą. Jis atsisuko linktelėjo ir nusisuko toliau dėlioti daiktų.
Uždarius už savęs duris atsidusau ir patraukiau ieškoti Džeiko.