Tave Sutikus...

34.

Sėdėjau ant suoliuko, kai privažiavo juodas visureigis.
Džeikui iš jo išlipus pakilau ir nubėgau pas jį į glėbį.
-Mažute...
Jis isikniaube man į plaukus.
-Nieko nesakyk.. - mėgavausi akimirka jo glėbyje.
-Prašau, nepalik manęs.
Maldavau jo.
Jo stiprios rankos gniaužė mano kūną.
-Bet aš tau blogis. Pažiūrėk kur per mane atsidūrėj.
Jis nužvelgė mano veidą prisimerkęs.
-Nesakyk taip!
Žiūrėjau į jo primerktas akis.
-Man nesvarbu kas manęs laukia, aš noriu būt su tavim - nutilau - Džeikai, manau aš tave myliu..
Jis atsiduso ir dar stipriau mane apsikabino.
-Zinai, kad tai nieko gero nežada? Aš tau sudauzysiu širdį.
-Nesudauzysi - atsakiau ir įsisiurbiau į jo karštas lūpas.
Buvo gera, norėjau kad ši akimirka tęstųsi amžinybę.
-Pasiruošus viskam, kas tavęs laukia su manimi? - paklause manes atitraukes lūpas.
-Pasiruošusi.
Man nesvarbu kiek dar kartu liksiu įskaudinta.
Aš noriu jo.
Visa savo širdimi.
-Leisk man tave parvesti namo.
-Aš noriu pabūti su tavim.
-Tau reikia ilsėtis Geila.
-Aš jaučiuosi puikiai, būdama su tavim.
Jis pabučiavo mane į kaktą ir atsitraukes pažvelgė į mane.
-Zinai, kad nuo šios minutės tu save įvėlej į pragara?
Puikiai ta suvokiau.
Nuo tos dienos kai ji pamaciau patyriau daugiau nei per visą savo gyvenimą kada nors patyrsiu.
Su juo esu pasirengusi bet kam.
Nors ir žinau kad laukia daug skausmo, ašarų, nuosmukiu.
Kitaip ir neįmanoma su Džeiku.
Ta įsitikinau.
Bet aš nebijau.
Mano meilė jam yra stipresnė už bet ką.

                                Pirmos dalies pabaiga.
                                Ačiū kas skaitėt ir buvot
                                Kartu su Geila ir Džeiku.