Tave Sutikus...

63.

Man isedus į mašiną vis dar riedėjo laimės ir džiaugsmo ašaros. Tikrai nemaniau kad Džeikas mano vardą sau ant kaklo issistatuiruos. Buvau apstulbusi. Džeikas už vairo sėdėjo patenkintas savo darbu.
-Tau patinka? - jis užvedė mašinos variklį
-O dieve, labai Džeikai - griebiau už rankos ji ir suspaudžiau - as apstulbusi!
-Aš seniai norėjau, bet nesiryžau tam, o tada mes susipykom - jis aptilo - bet dabar nemačiau priežasties kodėl turėčiau atsisakyti.
-Ji nuostabi! Net aš pradedu norėti tatto - suplojau rankomis apimta entuziazmo.
-Bet kada galėsim čia atvykti, bet pirmiau įsitikink ar tikrai esi pasiruošus visa gyvenimą nešiotis ant savo kūno piešinį.
Jis teisus, turėčiau apsvarstyti visus už ir pries. Dabar aš apimta pakilios nuotaikos ir pasiryžusi padaryti bet ką. Bet paskui viskam praėjus galiu gailėtis. Mums važiuojant suskambo mano mobilusis.
Ji paėmusi į rankas pamačiau kad skambina Vero.
-Klausau? - pakėliau ragelį ir pažvelgusi į  Džeika lūpomis tyliai pasakiau kad skambina Vero.
-Kur tu? - ji buvo susirūpinusi.
-Amm, aš išvažiavusi - ji dar nežinojo kad aš susitaikiau su Dzeiku.
-Su kuo? - ji iškart paklausė eidama tiesiai prie reikalo.
-Su Dzeiku - nutilau ir laukiau kol ji mane apreks bet nieko panašaus nebuvo
-Apie tai pašnekesim kita karta Geila, o dabar turiu blogų žinių. - ji nutilo - pas mus bendrabutį sprogo karšto vandens vamzdžiai, taigi akivaizdu kad nėra karšto vandens, ir niekas nežino kada sutaisis - jos balsas darėsi vis piktesnis - taip kad negalesim nusiprausti.
-O dieve - suaimanavau į ragelį ir susiemiau už galvos, tik to ir truko, Džeikas susirūpinęs pažiūrėjo į mane - tuoj grisiu.
-Laukiu.
Padėjusi ragelį iškart sulaukiau susirūpinusio Džeiko klausimo
-Kas nutiko?
-Bendrabutį sprogo karšto vandens tiekimo vamzdžiai, dabar jo nėra. Ir niekas nežino kada sutaisis - atsidusau.
-O velnias - Džeikas susiraukė.
Visa kelią važiavom tylėdami, aš mąsčiau kaip dabar bus, ir ar reiks grūdintis ir maudytis su šaltu vandeniu??
Džeikas buvo stebėtinai ramus ir visiškai nieko nesakė, tik mums įvažiavus į aikštelę mašinų jis atsisuko į mane
-Jokios problemos nebus, tu nueisi į kambarį, susirinksi savo daiktus, ir pagyvensi pas mane kol viską sutaisis.
Jis buvo visiskai rimtas. Nežinojau ar tai gera mintis, be to kaip Vero?
-Aš nežinau, o kaip Veronika?
-Ji juk gali eiti pas Noju pagyventi, jo tėvai gyvena visai kitam mieste, jis čia mokinasi ir gyvena močiutės name, o močiutė mirė prieš kelis metus. Esu tikras kad jis ją priims.
Na galimas variantas. Juk ir taip daug laiko jie praleidžia kartu. Vero dažnai pas jį miega.
-Einu pakalbėsiu su Vero - tariau atidariusi dureles - palauksi ar eisi kartu?
-Nesu tikras ar Veronika labai nori mane matyt, todel palauksiu tavęs čia - vadinasi Vero buvo nuėjus pas jį ir kažką prisnekejusi nors sakė kad neis! Dabar Džeikas jos vengia nenorėdamas kelti audrų..
Aš su ja apie tai pakalbesiu  kai viskas aprims pamaniau lipdama laiptais į kambarį.
Man įėjus ji sėdėjo ant lovos.
-Yra naujienų? - paklausiau apsikabindama ja.
-Taip, ir nelabai gerų, - ji atsiduso - jie tvarkis viską apie dvi savaites.
-O viespatie - sudejavau - ką darysi?
-Nežinau.. Nojus kvietė pas save, bet aš nenoriu tavęs palikt vienos šitame jovale - ji liūdnai pažiūrėjo.
Kaip ir sake Džeikas, Nojus ja pakvietė pas save. Todėl vienintelis likęs protingas sprendimas man buvo priimti Džeiko pasiūlymą.
-Viskas gerai, sutik - pasakiau tikėdamasis kad ji neklausines kur aš desiuosi, bet ne..
-O kaip tu? - ji prisimerke įtardama mano ketinimus - nejaugi pas Džeika?
-Naa, jis kvietė mane.
-Tai tarp jūsų vėl rami jūra? - ji šmaikščiai paklausė nors mačiau jog stengiasi neteisti.
-Taip.. - atsakiau.
-Aš neprieštarausiu, kadangi neturim jokio kito pasirinkimo tik prisiglausti pas tuos kurie mus priima - ji nusišypsojo ignoruodama mus ištikusia bėda.
-Einam krautis daiktų!

..........

Susidejusi reikalingiausius daiktus ir atsisveikinusi su Vero uždariau kambario duris ir pradėjau leistis laiptais.
Bijojau viso to kas laukia gyvenant šį laiką su Dzeiku. Bet neturėjau iš ko rinktis. Man atidarius duris Džeikas stovėjo prie jų atsirėmęs į sieną. Pamatęs mane su lagaminu rankose nusišypsojo ir priejes paėmė man ji iš rankų, pasilenkęs pabučiavo į lūpas.
-Pradedu manyti kad ši jus ištikusi bėda visai man palanki, todėl kad tu busi šalia manęs visa laiką kol jie viską sutvarkis. O tai geriau už viską ko aš noriu.