...aš drąsi...

Bandant gyventi toliau

Kas gali būti nuobodžiau už nieko neveikimą? Tą būtent ir darau. Neveikiu nieko. Tik egzistuoju, bet ir tai mažai kam rūpi...
Eilinį kartą klaidžiodama po namus, užklystu į biblioteką. Bandydama surasti ką įdomaus paskaityti ir nusitvėrusi pirmą po ranka pasitaikiusią knygą, susirangau krėsle prie rašomojo stalo.

Bandau skaityti, bent jau kažką veikti, bet į galvą slenka įvairios mintys, prisiminimai... Apie mus... Žinau, kad kankinu save, bet negaliu kitaip... Bijau, kad jeigu užmiršiu bent smulkmeną iš to praleisto laiko Paryžiuje, prapulsiu į tamsą, kuri pastarąsias dienas mane gaubia...

Suvokusi, kad knyga nėra mano išsigelbėjimas, sunkiai atsidūstu ir padedu galvą ant stalo. Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl jis taip staiga persimainė... Kodėl iš nuostabaus žmogaus, tobulo meilužio, o svarbiausia- mano draugo, virto žvėrimi... Galvoje vis dar skamba jo ištarti žodžiai, nors jau praėjo daugiau nei trys dienos nuo jų išgirdimo. Bet žinote ką? Man skauda nemažiau. Bėgantis laikas tikrai nepadeda pasijusti geriau...

Tą patį vakarą pasižadėjau, kad daugiau dėl jo nebeverksiu ir labai tikiuosi, kad savo pažado laikysiuosi ir toliau...

Neturėdama ką veikti, peržvelgiu ant stalo susikaupusias šusnis popierių. Tai darau ne todėl, kad mane domintų jie, bet todėl, kad papraščiausiai neturiu ką veikti...

Mano žvilgsnis užkliūva už vieno aplankalo. Atsiverčiu jį ir atsilošiu kėdėje, patogiai jį pasidėjusi ant kelių. Perverčiu lapus ir suprantu, kad čia vyno įvedimo į rinką projektas. Tiksliau jo rinkodaros sprendimai, kurie man atrodo per silpni. Pamenu tą vakarą, kai ėjome į pasimatymą ir Kailas man pasakojo apie šį vyną, kaip akyse jo švietė iššūkio ir pasididžiavimo kibirkštėlė... Bet šie siūlomi sprendimai tokie nuobodūs, kad net norisi žiovauti...

Neatsilaikau pagundai ir susiradusi tuščią lapą, imuosi kurti savo vyno pristatymo strategiją, strategiją, kuri bent jau iš dalies atspindėtų tuos jo troškimus, kai jis įsigijo vynuogyną... Net ir pati nepajaučiu, kaip laikas skriete praskrieja ir aš net prirašau tris lapus. Pasijuntu vėl svarbi, vėl kažkam reikalinga...

Kitą dieną, labai nustembu, kai Korbis, grįžęs anksčiau iš darbo susiranda mane ir prisėda šalia.

-       Ar tai tu parašei?- paklausia jis ištiesdamas man mano rašytus lapus. Tik dabar susivokiu, kad juos tikriausiai būsiu vakar palikusi ant stalo.

-       Aš labai atsiprašau...- sumikčioju užsikirsdama,- tikrai nenorėjau, aš netyčia...

-       Kodėl atsiprašinėji?- paklausia jis palinkdamas arčiau.- tai vienas geriausių projekto minčių, kurias man teko skaityti.

-       Aš...- sumikčioju, bet nutylu, nes tiesiog neturiu ką jam pasakyti.

-       Tu talentinga. Tavo mintys nestandartinės ir originalios.

-       Dėkui.- tariu, nors viduje kirba mintis kaip nuo jo pabėgus.

-       Tokia kaip tu labai praverstų mano komandoje.- jis prisimerkia ir dar labiau palinksta link manęs.- neseniai išėjo motinystės atostogų mūsų marketingo specialistė ir vis nerandam nieko į jos vietą. Gal tave sudomintų?

-       Mane?- nustembu tikrai nesitikėdama tokios atomazgos.

-       Taip. Tu talentinga ir tikrai nenorėčiau, kad tokie sugebėjimai būtų slapstomi už šio namo sienų...

-       Juk tu žinai, kad man nederėtų... Manai jis leistų?

-       Aš pasikalbėčiau su broliu.- jis man šypteli.- Ar norėtum sudalyvauti konkurse? Aišku, konkrencija sunki, bet viskas vyksta anonimiškai ir nieko tu neprarastum.

-       Anonimiškai?- nustembu.

-       Taip, tokia Kailo politika. Konkursas vyksta anonimiškai, kad būtų sudarytos visiems vienodos sąlygos. Galiausiai yra informuojami tik atrinkti kandidatai. Aišku, tai turėsi viską perrašyti kompiuteriu ir italų kalba. Tai kaip?

-       Na...- suabejoju, bet tikrai būtu smagu būti kažkam naudinga.- jeigu tik pasikalbėsi su broliu...

-       Palik tai man. Ar sėsi per dvi dienas?

Bet jau tą patį vakarą įteikiu jam savo papildytą projektą. Jį ruošdama jaučiausi kaip niekada gyva, net.... laiminga. O svarbiausia- stipresnė savo viduje. Bandanti vėl statyti gyvenimą iš naujo.