...aš drąsi...

Griūvantis...

Diena išaušo darganota ir niūri. Visą naktį lijo ir trankėsi žaibai, bet ir ryte oras nebuvo gaivesnis. Atvirkščiai, kiaurai smelkėsi drėgmė, nors lietus ir nustojo lyti. Nuotaiką dar labiau gadino tai, kad Kailas manęs nevežė iki darbo, nes turėjo rytinį susitikimą. Net pati stebiuosi, kaip greitai įprantu būti šalia jo. Kaip greitai įprantu nebejausti jam pykčio... Ypač po šios nakties... Jis buvo toks švelnus, toks dėmesingas... Visą naktį jis nepaleido manęs iš glėbio, nors taip miegoti buvo kiek ir nepatogu... 

Jis tokia stipri asmenybė, turinti ypatingo žavesio, kad net nepajunti, kaip prisitvirtini prie jo bambagysle ir nebegali viena išgyventi atitrūkus. Vaje, jau kalbu nėštumo terminais... Kalbant apie nėštumą. Ar man vienai atrodo, ar aš tikrai auginu būsimus kovos menų kovotojus? O gal jie jau nepasidalina vietos? Jie tokie maži, o spurda vis labiau. Tad rytą praleidžiu lovoje, mėgaudamasi nėštumu ir piktnaudžiaudama savo pareigybe darbe.

Kol galiausiai išsiruošiu iš namų, būna jau gerokai po devynių. Pasieksiu darbą ne greičiau nei dešimtą, taigi beveik per pietus. Šį kartą mane lydi ne Fabio, o naujas apsauginis, kuris labiau primena mafijos smogiką nei asmens sargybinį. Ir iš kur Kailas tokius traukia? Vien jo išvaizda ir kriminalinė gyvenimo patirtis įsirėžusi veide gali atbaidyti potencialius užpuolikus. Ir kodėl negali man pasamdyti panašesnio į Keviną Kostnerį iš "Asmens sargybinio"? Būčiau žymiai laimingesnė.

Pakeliui į miestą paskambinu į ofisą ir sužinojusi, kad neturiu labai neatidėliotinų reikalų, nusprendžiu dar truputi patinginiauti ir pirma užsukti pas Izabelę. Pas ją ilgai neužtrunku, nes ji klykaudama man suspiegia, kad ją jau vakare paleidžia. Tikriausiai viena ausim dar ilgai neprigirdėsiu... Tuo pačiu ji kviečia ryt mus visus vakarienės jų naujuose namuose. Ji ir pati supranta, kad norint įtikinti brolius, gali neužtekti paros. Prireiks nemažai laiko kol jie vien su ta mintimi, kad jų sesutė suaugo, susigyvens... 

Taigi, gan greitai atsilaisvinu ir pakeliui dar stabteliu į parduotuvę... šokolado. Baisiai norisi, tad jaučiu, kad šios ūkanotos dienos be saldžios nuodėmės neišgyvensiu. Išeinant iš nedidelės saldėsių parduotuvės,  akys užkliūna už vaikų prekių parduotuvės. Neatsispiriu pagundai ir žengiu į vidų. Net negalėjau kada pagalvoti, kad tokie daiktai taip gali jaudinti... Pakilnojusi ir apžiūrėjusi turbūt kiekvieną daiktą, neatsispiriu pagundai ir nuperku kelis drabužėlius, žinoma, identiškus. Porą baltų. Kitą porą- žydrų ir rausvų. Bus porelė. Neabejoju tuo. Seniau nuojauta nieko nesakė, ko laukiuosi, nes dar tada nesupratau, kad laukiuosi dvynukų... Bet dabar ji šaukia visu garsu...

Stovint prie kasos ir mokant už pirkinius pradedu jaudintis. Vis dar labai baiminuosi, kad gali baigtis kaip ir pirmąjį kartą. Bijau, kad pradėjusi pirkti jiems daiktus, dar labiau prie jų prisirišiu. Bet labai labai viliuosi ir meldžiu Dievą, kad daugiau niekada man netektų patirti to siaubo. Kad nors kartą galėčiau tikrai jaustis laiminga. Kad būčiau pagaliau laiminga.

Kol išeinu iš prekybos centro, laikrodis rodo beveik pirmą valandą. Kažin ką Kailas dabar veikia? Gal sutiktų papietauti su manimi? Nes gausūs pusryčiai jau seniai suvirškinti ir tie maži monstriukai vėl alkani. Nusprendžiu Kailui padaryti staigmeną ir aplankyti jį. Šiandien jo nemačiau, tad labai keista diena be jo. Ypač po to kas nutiko tarp mūsų vakar... Juk bandome kažkaip vėl bandyti statyti santykius tose nuodėgulių krūvose, kurie kažkada vadinosi mūsų gyvenimai... Tad kodėl nepradėti nuo gausių pietų? Ir deserto. Dvigubo ir nepagailint vėl šokolado...

Važiuojant į jo holdingą, kuris, laimei, yra visai netoli mūsų ofiso, svarstau, gal tikrai užtenka jį bausti. Jis ne kartą mane patikino, kad yra ir buvo man ištikimas. Niekada neabejojau juo iki to vakaro. O jei jis sako tiesą? Gal atstumdama jį, tik neleidžiu sau būti laimingai? Juk labiausiai nukenčiu aš... Gal mums jau pats laikas pradėti kalbėtis ir klausytis vienas kito? Na, tikriausiai klausytis reikėtų man... Tikriausiai turėčiau nusileisti saviems principams ir pati žengti žingsnį pirmyn, užuot laukus kol tai padarys jis.