...aš drąsi...

Brolis ir sesuo

Kailas išreikalauja, kad kitą dieną neičiau į darbą. Suprantu jo nerimą man išvažiavus į miestą, bet nedirbu dar net savaitės, tad pasiimti laisvą dieną yra prabanga. Ypač kai dirbi dėl savęs. Bet nusprendžiu jo nekankinti ir dirbti iš namų. Po vakarykščio mūsų pokalbio, po mūsų santykių pakėlimo į kitą lygį, ryte nubundu pilna idėjų tad beveik visą dieną praleidžiu prie kompiuterio bandydama spėti registruoti kylančias idėjas. Vien per pusdienį nudirbu daugiau nei per pastarąsias kelias dienas. Labai savimi didžiuojuosi ir jau žinau, kur kitą kartą ieškoti įkvėpimo...

Baigusi visus darbus ir nusiuntusi Felisitei įvertinti, įsitaisau pagaliau su balintos kavos puodeliu terasoje. Esmė tolėliau migdo lauke savo sūnelį, kuris auga dienomis.

- Girdėjai kas vakar nutiko?- taria Sandra prisėsdama prie manęs.

- Ne, o kas?- pažvelgiu į ją.

- Kažkoks pamišėlis šaudė parke. Jau ir čia tuoj pasidarys taip pat nesaugu kaip ir Paryžiuje ar Londone. Kažkoks siaubas... Va kaip būna kaip į šalį prisileidi emigrantų.

- Mes irgi emigrantės.- primenu jai vėl pakeldama veidą saulei.

- Bet mes bent jau nesukeliam tokių problemų kaip tie musulmonai.

Net norisi garsiai nusijuokti nuo jos žodžių. Oi, jeigu ji tik žinotų...

- Melita, suprantu, kad čia ilgiau užsibuvau nei planavau, bet tikrai aš tik pasitaikiusi progai išsikelsiu. Labai vertinu tavo gerumą ir draugystę...

- Viskas gerai.- tariu trumpai į ją žvilgtelėdama.

Kailas jau ne kartą man įrodė, kad ji jo nedomina kaip moteris. Tad palaipsniui mano pavydas mažėja ir netgi galiu lengviau pakęsti jos buvimą šiuose namuose. Tiesa sakant, ji netrukdo ir maniškiams. Net ir susibendravo su Izabele, todėl ir jai likus dar kurį laiką, nieko ji blogo nepasidarys. Bent jau kol kas.

- Gal žinai ką apie Emilį?- netikėtai paklausia ji.

- Kodėl klausi?- pasuku galvą link jos.

- Nežinau... Juk jis tau kaip ir įbrolis... Girdėjau, kad jis gyvena Milane. Galvojau, gal kartais palaikote ryšį?

- Ne. Neturiu su juo jokio ryšio.

- Gaila...- ji susimąsto.- Ar nesiilgi jo? Na, ta prasme, juk beveik už jo ištekėjai.

- Ne. Mane tenkina dabartinis gyvenimas, todėl nesigręžioju į praeitį.

- Aišku...

Kurį laiką vėl tarp mūsų tvyro tyla, todėl vėl atsuku galvą saulei. Šiandien tikrai šilta diena, todėl nusiėmusi nuo riešo plaukų gumytę, susirišu plaukus.

- Fui, koks baisus randas...- išgirstu Sandros balsą.- Kas tau atsitiko?

Atsisėdu tiesiai ir pažvelgiu sau į riešą. Namiškiai jau pripratę prie jo, tad namuose vienintelė vieta, kur nedengiu jo.

- Nelaimingas atsitikimas.- burbteliu.

- Atrodo bjauriai... – ji suraukia nosį vis dar spigindama man į riešą.- Ar nebandei kreiptis į plastikos chirurgus?

- Bandžiau.- tariu.

Tikrai bandžiau, bet čia tokia vieta, kad neįmanoma panaikinti jo. Jis visam laikui įsirėžęs man į odą ir primins ko netekau...

- Gal žinai kur Izabelė? Beveik jos nematau...- bandau pakeisti temą ir man lengvai tai pasiseka.

- Tikriausiai vėl repeticijoj. Pastaruoju metu ji ten užtrunka iki vėlumos.