...aš drąsi...

Be tavęs nebebus ir manęs

Manęs raginti labai nereikėjo. Kaip ir Lučios, kuri išgirdusi kas nutiko, nuskuba į viršų paimti mano palto. 

- Ar jis gyvas?- išgirstu klausiant Sebastianą. 

- Nežinau. Dabar jis vežamas į ligoninę Bergame. 

Krūpteliu, kai Lučia ant pečių man užmeta paltą. Klusniai įkišu rankas į rankoves ir pirma visų nuskubu prie durų. 

- Važiuosiu paskui jus.- taria Sebastianas, skubėdamas prie savo automobilio. 

Kailo dėdė, persimetęs keliais žodžiais su kieme stoviniuojančiais vyrais ir tikriausiai pranešęs Fabio kas nutiko, nuskuba prie savojo automobilio, prie kurio durelių laukiu ir aš. 

Išvažiuojame skubėdami. Kailo dėdė, atidžiai stebėdamas kelią, spaudžia iki galo akseleratorių. O aš... aš tik pamiršusi kvėpuoti žvelgiu į priekį, pro lietaus lašų taškomą langą, kurį mononiškai bando valyti ir lašus nustumti į šoną valytuvai. Suneriu virpančius pirštus ir pažvelgiu į ant riešo nešiojamas apyrankes... Žvelgdama į karulius tankiai mirksiu, nes bet kada galiu apsipilti ašaromis. Jis turi būti gyvas... Aš pajusčiau jeigu jo šalia nebebūtų...

Tylą pertraukia suskambėjęs Kailo dėdės telefonas. Jis iškart atsiliepia. Kelias šlapias ir slidus, skendintis tamsoje, todėl, saugumo sumetimais, yra įjungiamas telefono garsiakalbis. 

- Kokios žinios?- iškart nuskamba ledinis dėdės balsas, toks pažįstamai savas. 

- Ieškomas juodas Ford automobilis rastas Milano priemiestyje padegtas. Įtariamieji dar ieškomi. Manomai išvažiavo kitu automobiliu. 

- Nusiųsk papildomą automobilį saugoti namą.- taria Kailo dėdė ir nutraukia pokalbį. 

- Tai ne šiaip paprasta avarija...- sušnabždu prieš pat ašaroms užgniaužiant kvapą. 

- Kailo automobilį nustūmė nuo kelio.- man sukukčiojus, dėdė šaltais pirštais suima mane už rankos.- Jis tvirtas vyras, išsikapstys. 

Nieko neatsakau. Jeigu Kailas paliks mane vieną, jeigu jis išeis ten aukštai, aš neišgyvensiu. Be jo nebus ir manęs... Aš nuvysiu, sumenksiu... Bet prieš tai pati savo rankomis išplėšiu Emiliui jo supuvusią širdį. Pati nutempsiu jį į pragarą...

Važiuojame tik nepilną valandą, kai mūsų kelionė yra sutrukdoma. Priekyje susidaręs eismo kamštis. Delnu užsidengiu burną, kad nepradėčiau klykti nesavu balsu. Juodą apniukusį nakties dangų nuspalvina spalvoti švyturėliai. Eismas juda lėtai, lyg kiekvienas žioplys nori pasižiūrėti į tai kas vyksta. Mums priartėjus arčiau, netoliese pamatau jau pradėjusius buriuotis žurnalistus, kurie kaip kokie maitvanagiai gaudo kiekvieną nelaimės detalę. Jiems tai dar vienas pranešimas pakelsiantis reitingus, o man- griūvantis gyvenimas... Bet ne žurnalistai prikausto mano dėmesį. Ne... Žvelgiu kaip ant techninės pagalbos automobilio yra iš šalikelės griovio ištraukiamas Kailo automobilis. Automobilis, kurį jis brangino. Automobilis, kuriuo jis išvažiavo... Bet tai greičiau metalo krūva. Jis praktiškai visas sumaltas į vieną didelį metalo gniutulą, o stogas nupjautas. Šioje metalo krūvoje buvo mano mylimas vyras...

- Nežiūrėk.- išgirstu Kailo dėdę man sakant, nors ir pats negali atitraukti akių nuo to kraupaus vaizdo. Pradedu verkti. Tyliai. Ašaros nesustodamos rieda skruostais. Aš negaliu jo prarasti. Tiesiog negaliu... Mes privalome būti laimingi... Jis privalo užauginti vaikus... Mes jį per daug mylim, kad jis būtų tiesiog taip atimtas iš šeimos... Nes jis kertinis akmuo, ant kurio laikosi mūsų gyvenimai...

Automobiliams išsisklaidžius, Kailo dėdė staigiai padidina greitį. Išreikalauja iš savo automobilio maksimalią galią skrosdamas tamsiu keliu. O man tik belieka melstis. Dar niekada taip nesimeldžiau, net ir vaikystėje. Tiesiog užsimerkiu ir mintyse šnabždu beveidžiams dievams, kad jie iš manęs neatimtų vyro. Kad leistų dar būti laimingiems. Kad dar duotų mums laiko kartu...