...aš drąsi...

Ko labiausiai bijai...

Užtrunku daugiau nei tikėjausi. Dar penkias dienas. Bet lėktuvui atsiplėšus nuo Lietuvos žemės, jaučiuosi kitaip. Dabar jaučiuosi stipresnė. Žymiai stipresnė nei kada buvau seniau.

Tai įtakojo, kad išmokau susigaudyti realybėje. Aš jau nebe ta pati naivi mergina. Dabar matau viską tikromis spalvomis.

Nekilnojamo turto agentės paskatinimas tikrai turėjo įtakos, nes jau po kelių dienų mano gimtieji namai sulaukė naujo šeimininko. Likusias dienas lekiojau tarp ligoninės ir notarų. Bet kai uždėjau parašą ant pardavimų sutarties... Nežinau net kaip apibūdinti šį jausmą... Jaučiausi išsilaisvinus... Galutinai atsikračiusi praeities.

Kailas skambino kiekvieną vakarą. Mes net išmokome normaliai kalbėtis, nepriekaištaudami ir nerėkaudami vienas ant kito. Bet... bet vistiek jau viskas kitaip nei buvo Paryžiuje. Mes taip susvetimėjom, kad net nebegalime vadintis draugais, o greičiau tik pažįstamais. Tik su Felitete viskas kitaip. Ji vienintelis žmogus, kuris dar priverčia mane nusišypsoti. Nors ir trumpam. Bet vistiek jai negaliu atsiverti. Negaliu išlieti širdies. Galbūt tuo esu panaši į Kailą. Mes abu užsidarę. 

Lėktuvui nusileidus Italijoj, pranešiau Fabio, kad važiuosime į ligoninę. Jis buvo nepatenkintas, tikriausiai buvo gavęs įsakymą mane iškart pristatyti namo, bet kažką suvėliau apie tai, kad reikia pasirašyti papildomus dokumentus. Bet aš jam melavau... Per tas papildomas penkias dienas Lietuvoje, nutiko kažkas, net pati negaliu įvardyti kas... Sulaukiau skambučio. Gydytojo. Jis primygtinai reikalavo, kad iškart grįžusi atvykčiau apžiūrai. Atrodytų kas čia keista, juk jau du kartus perkėliau vizitą, bet manęs niekaip nepalieka jausmas, kad slapta gaidelė, nuskambėjusi jo balse, gali reikšti kažką. Kažką, ko nenorėčiau išgirsti.

Fabio liepiau mane paleisti prie ligoninės durų, o tai reiškė, kad kol jis statys automobilį, būsiu viena. Ir galėsiu eiti kur noriu. Tik jis nežino, kad apie pabėgimą galvoju mažiausiai. Nes manęs laukia skyriuje, kuriame mažiausiai tikėtina mane sutikti...

Įėjus į ligoninę, iškart perėjau į kitą kompleksą. Jis buvo tuštesnis, jame mažiau žmonių, kurie ir kalbėjo tyliau. Skyriuje tvyrojo tyla, laukimas. Jutau šią būseną ir aš pati. Nebylus laukimas žinios. 

Gana greitai radau reikiamą kabinetą. Truputį reikėjo palaukti, kol išeis kitas pacientas. Atsisėdau ant plastikinės kėdės priešais gydytojo kabinetą. Koridoriuje sėdžiu tik aš ir pagyvenęs vyras, kuris sėdi pora kėdžių toliau nuo manęs. Tuo pačiu kol laukiu Fabio parašiau žinutę, kad aš pas gydytoją kabinete ir kai išeisiu, paskambinsiu jam. Praktiškai jam nemelavau. Juk nesakiau pas kokį gydytoją laukiu. Mačiau ir Kailo praleistą skambutį, bet jam neatskambinau. Tiesiog neužteko drąsos. Bijojau palūžti... Mano jausmai jam per daug stiprūs. Net kartais pradedu galvoti ar nereikėtų su juo bandyti tartis. Sudaryti sandėrį kaip jis kadaise tokį sudarė su manimi. Kad vėl galėtume bendrauti. Galbūt iš to išeitų... nežinau... pradedu tikėtis, viltis, kad aš, mes, galėtume būti kartu ilgiau... Noriu vėl jaustis laiminga. Ir tik jis tokia mane padaro... Žinau, kad turėčiau jo nekęsti, bet jį per daug lengva pamilti. Vėl ir vėl, kad ir kiek būtų daužoma širdis...

Išgirstu savo pavardę. Pakeliu galvą. Sesutė be emociniu veidu liepia man eiti paskui ją. Mane palydi į nedidelį kabinetą. Įėjus man šiltai ranką paspaudžia vidutinio amžiaus vyras, baltu chalatu.

- Ar aš kuo sergu? - iškart einu prie reikalo.

- Nusiraminkite, ponia Makena, dar niekas nėra žinoma. Gavome jūsų kraujo tyrimo rezultatus.- jis užsideda akinius ir pasikuitęs šūsnyje popierių, ištraukia aplankalą. - jūsų kraujas labai nusilpęs. Taip pat radome ir tai, kas verčia sunerimti. Mums persiuntė jūsų kortelę. Ar buvote po persileidimo dar kartą apžiūrėta? Pastaruoju metu?

Jo klausimas mane šokiravo. Ar man kažkas ten negerai?

- Nežinau... Tik tada kai gulėjau ligoninėj.

- O kur jums tiksliau skauda? Gal nueikime į apžiūros kabinetą?

Aš sugebu tik linktelėti galvą, nes esu praradus kalbos dovaną.

Mane paguldo ant kušetės ir liepia apnuoginti pilvą. Jis pačiupinėja, paspaudo, bet jo veidas nieko neišduoda. Tuomet jis užtepa man vėsios žele ant pilvo ir įjungia kompiuterio monitorių.

- Ar aš laukiuosi? - paklausiu virpančiu balsu. Juk negalėčiau. Neseniai man darė nėštumo testą, kuris buvo neigiamas, tad neįmanoma... O gal jis buvo klaidingas?

- Ar seniai jus kankina šie skausmai? Kada tai prasidėjo? - atidžiai žiūrėdamas į ekraną paklausia gydytojas, neatsakydamas į mano klausimą.

- Kažkur prieš pusę metų, gal mažiau. Tuo metu laukiausi, bet...

- Taip, skaičiau jūsų ligos istoriją.

Jo veidas sustingo. Kaip ir jo ranka ant mano pilvo. Jis kažką atidžiai stebėjo, bet pati nieko nemačiau...

Tuomet gydytojas kažką man pasakė, bet gerai nesupratau. Jis išėjo, o aš atrėmiau viršugalvį į kušetę ir žiūrėdama į kalkintas kabineto lubas, kantriai laukiau sugrįžtančio gydytojo.

Po kokių dešimties minučių prasivėrė durys ir aš pakėliau galvą. Gydytoją lydėjo kitas gydytojas, kiek vyresnis. Pasisveikinęs su manimi ir užtepęs daugiau želė, tęsė toliau mano apžiūrą.

Jie nieko nesakė, paliko mane tyloje, net nesikalbėjo tarpusavyje.

- Ar viskas gerai?- pagaliau išdrįsau paklausti, kai man padavė popierinių rankšluosčių nusišluostyti pilvui.

- Pasikalbėsime mano kabinete, ponia Makena.- Jis net sugebėjo man išspausti šypsnį. Nejau aš tikrai laukiuosi? Gal darytas testas tikrai buvo klaidingas?

Virpančiomis kojomis nuseku iki gydytojo kabineto. Jaučiau, kad vibruoja mobilusis mano rankinėje, bet aš ignoravau tai. Tiesiog čia man pasirodė žymiai svarbiau...

Man atsisėdus priešais gydytoją, nervingai sukryžiavau kojas.

- Ponia Makena, - jis kreipėsi į mane ir gailiai atsiduso. Negeras ženklas.- radome jūsų skausmo priežastį. Prie jūsų dešiniosios kiaušidės radome darinį... Auglį...

Ji balsas nuskambėjo kaip mirties nuosprendis.

- Ar man vėžys? - paklausiau mirusiu balsu.

- Dar nieko nėra žinoma. Rytoj iš ryto atvykite ir atliksime biopsiją, kad galėtume žinoti ar tai gerybinis auglys ar ne.

Linktelėjau galvą, bet jaučiau kaip viskas viduje vis labiau apmiršta. Į smegenis pradeda prasiskverbti gydytojo žodžiai, pradedu suprasti jų reikšmę. Auglys... Ką tik buvo ištartas mano mirties nuosprendis... Paskelbta mano mirties data... O aš nesuspėjau nieko nuveikti... Nesuspėjau tapti laiminga...